Paprastai, sukūrus kompiuterinius modelius bei jų animacijas, įgarsinimas, jeigu jo reikia, yra kuriamas atskirai ir pridedamas vėliau.
Daugeliu atveju, jeigu tai ne statinė animacija, o virtualios realybės modelis, galintis reaguoti į vartotojo veiksmus, garsą labai sunku suderinti su įvykiais, todėl buvo mėginama sukurti tokius modelius, kurie patys generuotų ir garsus, kurių, kaip ir modelio eigos, nebūtų galima numatyti iš anksto.
Kornelio universiteto kompiuterių mokslo fakulteto darbuotojams tai pavyko - jie sugebėjo suprogramuoti algoritmus, kurie gali sukurti ir paties modelio skleidžiamus garsus – kol kas tekančio ar besitaškančio vandens. Realiai šį garsą sukelia mažyčiai besiformuojantys ir sprogstantys mažyčiai vandens burbuliukai, o kompiuteriniai algoritmai apskaičiuoja, kokiais dažniais jie vibruoja ir koks būtų garso stiprumas.
Dabar mokslininkai mėgina sumodeliuoti ir kitų aplinkų skleidžiamus garsus – kratomų kaladėlių, šiukšlių maišų ar trapių struktūrų, kaip stiklo, dūžio garsus.
Visi modeliai remiasi realiomis medžiagų savybėmis ir skaičiuoja, kaip virtualaus modelio objektai vibruotų ir kokias akustines bangas skleistų, jeigu jie būtų realūs.
Gal būt jau netrukus prieš pagaminant daiktą bus galima sužinoti, ir kaip jis skambės.
Beje, tai gali būti pritaikoma ir praktiškai – daugeliu atveju reikia, kad daiktai būtų kuo tylesni ar nerezonuotų.
Ar dar vienas žingsnis Matricos link ;-)
Trumpas filmukas iš SIGGRAPH 2009 komputerinės animacijos festivalio:
Paieška archyve
