Ledas saugojo Marso ežerus

Marso paviršiuje gausu struktūrų, kurias galėjo suformuoti tik ilgai tekėjęs ar tyvuliavęs vanduo. Tai ir senoviniai ežerų dugnai bei pakrantės, ir nuosėdų sluoksniai bei specifiniai mineralai, ir upių vagos bei deltos. Tačiau klimato modeliai rodo, kad senovės Marsas greičiausiai buvo pernelyg šaltas skystam vandeniui. Šis neatitikimas tarp geologinių įrodymų ir klimato modelių jau kelis dešimtmečius neduoda ramybės planetologams.

Asociatyvi „Pixabay“ nuotr.

Dabar mokslininkai, pritaikę ežerų raidos modelį Marso sąlygoms, nustatė, kad ežerai galėjo išlikti skysti praktiškai neribotą laiką net ir esant žemai vidutinei temperatūrai, jei juos dengdavo plona sezoninė ledo danga. Tyrėjai sukūrė Marsui tinkamą ežerų modelį, pritaikydami analogišką Žemės ežerų analizei naudojamą metodą. Modelyje atsižvelgta į silpnesnę Saulės šviesą prieš 3,6 milijardo metų, retesnę anglies dvideginio atmosferą, kitokią planetos gravitaciją ir Marso metų laikų ypatumus. Pasitelkę marsaeigio „Curiosity“ duomenis iš Gale kraterio ir Marso klimato skaitmeninius modelius, jie išbandė 64 skirtingus scenarijus, nagrinėdami hipotetinį ežerą krateryje.

Kiekvienas modelis buvo sekamas bent 30 Marso metų, tai atitinka apie 56 Žemės metus. Paaiškėjo, kad 10 metrų gylio ežeras, gaunantis apie 50 milimetrų vandens per mėnesį ir žiemą padengtas plona ledo danga, galėtų išlaikyti skystą vandenį ilgiau nei 100 metų. Per tiek laiko ežero sąlygos turėtų nusistovėti į pusiausvyrą, tad tokia jo būsena galėtų išlikti ir gerokai ilgesnį laikotarpį. Plona sezoninė ledo danga veikė kaip natūrali izoliacija: ji sumažindavo vandens garavimą žiemą, tačiau kartu leisdavo Saulės šviesai prasiskverbti ir pašildyti vandenį. Kadangi ledas buvo plonas ir gyvuodavo neilgai, jis galėjo praktiškai nepalikti pėdsakų – tai paaiškina, kodėl Marso paviršiuje nematome aiškių ilgalaikio ledo požymių.

Šie rezultatai rodo, kad senovės Marse ežerai galėjo būti skysti net ir klimatui nesant nuolat šiltam. Tai galėjo palaikyti sąlygas, tinkamas užsimegzti ir vystytis gyvybei.

Tyrimo rezultatai publikuojami „AGU Advances“.