Veneros atmosfera ilgą laiką laikyta viena nepalankiausių gyvybei Saulės sistemoje – joje plyti stori sieros rūgšties debesų sluoksniai, o paviršiuje temperatūra siekia beveik 500 laipsnių. Tačiau kai kuriose debesų sluoksnių dalyse slėgis ir temperatūra artimi žemiškiesiems, todėl pastaraisiais metais vis daugiau diskutuojama, ar ten galėtų egzistuoti gyvybė.
![]() Asociatyvi „Pixabay“ nuotr. |
---|
Pagrindinis argumentas prieš tokią galimybę buvo vandens trūkumas – manyta, kad debesis sudaro beveik vien sieros rūgštis. Visgi paaiškėjo, kad šios išvados – klaidingos: naujame tyrime mokslininkai pristatė įrodymus, kad aerozolius Veneros debesyse daugiausia sudaro vanduo.
Tyrėjai pasitelkė 1978 metais „Pioneer Venus Large Probe“ zondu surinktus duomenis, juos suskaitmenino ir iš naujo įvertino atliktus matavimus. Leidžiantis pro debesis, dviejų zondo instrumentų įleidžiamosios angos užsikimšo aerozolių dalelėmis, o toliau besileidžiant per karštesnę atmosferą šie aerozoliai ėmė garuoti ir išskirti įvairias dujas. Tarp jų užfiksuoti įvairūs sieros oksidai, taip pat grynas deguonis ir vanduo, geležies oksidas ir magnio sulfatas. Analizuodami, kurie junginiai išsiskyrė specifinėse temperatūrose, mokslininkai nustatė, kad aerozolius sudaro maždaug po 20 % geležies sulfato ir sieros rūgšties bei apie 60 % vandens. Tiesa, pastarasis randamas ne lašelių pavidalu, kaip Žemės debesyse, o hidratuose, tokiuose kaip hidratuotas geležies sulfatas, hidratuotas magnio sulfatas ir panašūs. Tokią interpretaciją paremia faktas, kad vanduo daugiausiai skyrėsi zondui pasiekus 185°C ir 414°C temperatūrą, kuri būdinga hidratų skilimui. Geležis ir magnis greičiausiai Venerą pasiekia iš kosmoso – dulkių, kurios įtraukiamos į planetos atmosferą ir reaguoja su rūgštiniais debesimis.
Šie rezultatai taip pat paaiškina, kodėl nusileidę zondai ir nuotoliniai spektroskopiniai matavimai skirtingai vertino vandens kiekį – nuotoliniai instrumentai negali aptikti hidratuose surišto vandens. Naujosios žinios reikšmingai keičia diskusijas apie gyvybės galimybes Veneros debesyse, nes mikroorganizmai teoriškai galėtų išnaudoti hidratuose surištą vandenį savo biologiniams procesams.