Nors egzoplanetų atrasta jau tūkstančiai, kol kas neturime nei vieno patvirtinto egzomėnulio – planetos palydovo už Saulės sistemos ribų. Šių objektų paieška ypač sudėtinga dėl jų mažumo ir silpno poveikio šviesos kreivėms ar kitoms stebimoms žvaigždžių savybėms. Savaime suprantama, egzomėnulių aptikimas ir jų populiacijos tyrimai būtų itin svarbūs planetų bei palydovų formavimosi modeliams patikrinti ir galimam gyvybingumui (tiek planetų, tiek pačių palydovų) įvertininti.
Asociatyvi „Pixabay“ nuotr.
Iki šiol egzomėnulių ieškota daugiausia analizuojant planetų tranzitų duomenis, tačiau galimi ir kiti būdai. Štai naujame tyrime pristatomas metodas, paremtas astrometrinių duomenų analize. Astrometrija yra dangaus kūnų padėties dangaus skliaute matavimas. Skriejantis mėnulis savo gravitacija paveikia planetos judėjimą ir sukelia grįžtamąjį judėjimą – planetą šiek tiek traukia tai į vieną, tai į kitą pusę. Iš principo šį signalą įmanoma aptikti.
Remdamiesi analitiniais astrometrinio poveikio stiprumo skaičiavimais, tyrėjai įvertino tikėtinus palydovų signalus aplink realias egzoplanetas ir palygino juos su šiandieninių bei ateities stebėjimų galimybėmis. Paaiškėjo, kad astrometrinis metodas jau šiandien leistų aptikti ir charakterizuoti kai kuriuos palydovus aplink milžiniškas egzoplanetas ir rudąsias nykštukes. Pavyzdžiui, planeta Kiškio AF b greičiausiai turi maždaug 0,14 Jupiterio masės (arba beveik pusės Saturno masės) palydovą, skriejantį kone 70 milijonų kilometrų nuotoliu – tokiai išvadai padaryti pakako 12 naktų matavimų, atliktų Labai didelio teleskopo Čilėje GRAVITY instrumentu.
Ateities prietaisai, pasiekiantys didesnį tikslumą, leis aptikti mažesnius ir arčiau planetų esančius palydovus. Pavyzdžiui, pasiekus vienos lanko milisekundės padėčių registravimo tikslumą, bus įmanoma aptikti Žemės dydžio palydovus, skriejančius aplink planetas-milžines savo žvaigždžių gyvybinėse zonose.
Paieška archyve
