Saulėje kartais įvyksta žybsniai, kurių metu magnetiniame lauke sukaupta energija išspinduliuojama ryškiu ultravioletinės ir rentgeno spinduliuotės pliūpsniu. Kartu kartais išmetamas plazmos pliūpsnis. Jei toks užtaisas pasiekia Žemę, įvyksta geomagnetinė audra, kuri gali pakenkti tiek mūsų kosminiams prietaisams, tiek ir žmonių sveikatai.
Asociatyvi „Pixabay“ nuotr.
Viena tokia audra įvyko prieš dvejus metus, 2023-ųjų balandžio 23 dieną. Dviem dienom anksčiau Saulė iššovė plazmos pliūpsnį, tačiau jis atrodė gana kuklus ir skriejo ne visai tiksliai į Žemę. Taigi mokslininkai tikėjosi nebent nedidelės audros. Visgi realybėje ji buvo milžiniška. Kodėl taip nutiko?
Naujame tyrime pateikiamas atsakymas, paremtas net penkių Saulės stebėjimų zondų duomenimis. Pasirodo, pliūpsnis buvo paleistas iš zonos netoli didžiulės vainiko skylės. Tokios skylės kartais atsiveria Saulės vainike, o pro jas Saulės vėjas veržiasi daug greičiau, kaip oras iš suplyšusio baliono. Būtent toks greitas vėjo srautas pastūmė plazmą ir nukreipė ją Žemės link. Be to, plazma pasisuko taip, kad jos magnetinis laukas išsidėstė priešingai nei Žemės, o tai leido jiems lengviau susijungti ir atvėrė plazmai kelią į Žemės atmosferą. Tai paaiškina, kodėl audra kilo daug stipresnė, nei prognozuota.
Kitame tyrime nustatyta, kad šios audros metu gerokai atvėso Žemės termosfera – atmosferos regionas 130-200 km aukštyje. Tai pirmas kartas, kai toks reiškinys stebimas realiu laiku. Skirtingose vietose temperatūra sumažėjo nuo 50 iki 110 laipsnių. Vėsdama termosfera susitraukia, o tai sumažina jos pasipriešinimą žema orbita skriejančių palydovų judėjimui. Taigi palydovai savo orbitose išlieka ilgiau. Dažnai tai yra privalumas, bet jei palydovą planuota sąmoningai sudeginti Žemės atmosferoje, pailgėjęs šio proceso laikas gali sukelti ir problemų.
Tyrimų rezultatai publikuojami „The Astrophysical Journal“ (apie audros prigimtį) ir „JGR Space Physics“ (apie termosferą).
Paieška archyve
