Per ateinančius dešimt metų galime sulaukti pirmųjų žmonių skrydžių į Marsą. Net jei laukti teks ilgiau, tokie skrydžiai beveik neabejotinai įvyks, o dar šiame amžiuje galima tikėtis pirmųjų nuolat gyvenamų kolonijų Raudonojoje planetoje. Kur jas geriausia įrengti?
Asociatyvi „Pixabay“ nuotr.
Vienas iš svarbių kriterijų – žalingos spinduliuotės lygis. Marsas neturi magnetosferos, jo atmosfera daug plonesnė, nei Žemės, taigi ir paviršių pasiekianti pavojinga spinduliuotė daug stipresnė. Ji kenksminga tiek žmonėms, tiek elektroniniams prietaisams, taigi tinkamai parinkta bazės įrengimo vieta gali reikšti skirtumą tarp sėkmingos ir visiškai žlugusios misijos.
Naujame tyrime išnagrinėta, kokio pobūdžio bei intensyvumo spinduliuotė pasiekia įvairias Marso paviršiaus vietas bei kaip ji silpsta po paviršiumi. Tyrėjai sumodeliavo tarpplanetinių kosminių spindulių – energingų dalelių – judėjimą Marso atmosferoje, įvertindami galimus skirtingus atmosferos tankio/temperatūros profilius.
Kaip ir galima tikėtis, reta Marso atmosfera efektyviausiai stabdo sunkiuosius jonus, kurių srautas silpsta, leidžiantis nuo aukščiausių viršukalnių iki giliausių kraterių. Tuo tarpu neutronų srautas priešingai – auga, mat neutronai atsiranda kosminiams spinduliams sąveikaujant su atmosfera.
Visgi net ir giliausiuose krateriuose astronautai kasmet gautų maždaug 200 milisivertų dozę – apie 50 kartų didesnę, nei vidutinė, tenkanti žmogui Žemėje. Norint apriboti astronautų gaunamą radiacijos dozę iki 100 milisivertų per metus – tokia dozė yra mažiausia, pastebimai padidinanti vėžinių susirgimų tikimybę – gyvenamąsias patalpas reikėtų padengti 1-1,6 metro storio regolito sluoksniu.
Mažesnė vertė atitinka gilių kraterių aplinką. Taigi lengviausia įrengti bazes bus šiaurinėse Marso žemumose arba Marinerio slėnyje. Šios vietovės naudingos ir tuo, kad jose negiliai po paviršiumi yra daug vandens ledo. Tyrimo rezultatai publikuojami „JGR Planets“.
Paieška archyve
