Visata nuo pat atsiradimo plečiasi, tad vidutinis energijos tankis joje mažėja. Jei mažėja energijos, turėtų mažėti ir temperatūra, kuri yra tiesiog energijos išraiška, ar ne? Tai tikrai galioja foninės spinduliuotės fotonams, kurių energija nuo susiformavimo 380 tūkstančių metų po Didžiojo sprogimo sumažėjo daugiau nei 1000 kartų ir dabar atitinka temperatūrą, vos 2,7 laipsnio aukštesnę už absoliutų nulį. Bet štai aplinkgalaktinių ir tarpgalaktinių dujų temperatūra, priešingai, laikui bėgant auga.
Asociatyvi „Pixabay“ nuotr.
Tokia išvada padaryta išnagrinėjus tos pačios kosminės foninės spinduliuotės žemėlapį ir netolygumus joje, matomus greta daugybės galaktikų.
Foninės spinduliuotės fotonai, sklisdami pro karštų dujų telkinį, gali įgyti energijos, todėl mus pasiekia karštesni – tai vadinama šiluminiu Sunjajevo-Zeldovičiaus efektu. Kuo dujos karštesnės, tuo ir pokytis didesnis.
Apjungę Planck teleskopu darytus kosminės foninės spinduliuotės stebėjimus su daugiau nei dviejų milijonų galaktikų padėčių informacija, tyrėjai nustatė, kiek pakinta foninės spinduliuotės temperatūra greta kiekvienos iš galaktikų, ir sudėliojo šiuo pokyčius pagal atstumą iki galaktikų.
Tai leido nustatyti, kad per pastaruosius septynis milijardus metų – kiek siekia tolimiausios analizei panaudotos galaktikos – vidutinė dujų temperatūra išaugo maždaug tris kartus, iki 2 milijonų kelvinų. Pratęsus temperatūros tendenciją į dar ankstesnius laikus atrodo, kad per 10 milijardų metų vidutinė temperatūra galėjo išaugti apie 10 kartų.
Šis rezultatas neprieštarauja ankstesniems vertinimams, tiesa, pastarieji duoda tik viršutinę dujų temperatūros ribą. Bet kuriuo atveju, šiluminė dujų energija sudaro tik labai menką visos Visatos masės-energijos dalį, tad bendrai Visatos evoliucijai šis pokytis įtakos nedaro.
Tyrimo rezultatai „arXiv“.
Paieška archyve
