Aplink Žemės branduolį esančios karštos, tankios medžiagos „dėmės“ yra kur kas labiau paplitusios nei buvo manyta anksčiau, rašo „Science Alert“.
Naujas žemės drebėjimų analizės metodas padėjo nustatyti dar daugiau kontinento dydžio zonų ties žemės branduolio ir mantijos riba.
Asociatyvi „Pixabay“ nuotr.
Kol kas dar neaišku, iš kokios medžiagos sudaryti šie plotai – tai gali būti magma, iš Žemės branduolio tekanti skysta geležis ar dar kas nors, tačiau susidėlioję kur kas išsamesnį jų žemėlapį, mokslininkai galės geriau suprasti Žemės gelmėse vykstančius geologinius procesus.
Žemės branduolys yra maždaug už 2,9 tūkst. km nuo Žemės paviršiaus. Tokį gylį labai sunku pasiekti, todėl norėdami geriau suprasti, kokios ten yra sąlygos, turime pasitelkti kūrybiškumą. Laimei, Žemė mums pati siūlo patikimą jos gelmių tyrinėjimo metodą – žemės drebėjimus.
Tai kaip drėbėjimai ir virpesiai sklinda per įvairias mūsų planetos gelmes sudarančias medžiagas, leido seismologams rekonstruoti ir atvaizduoti vidinių Žemės sluoksnių sudėtį.
Tokiu būdu prieš keletą dešimtmečių ties Žemės branduolio ir mantijos riba ir buvo aptikti milžiniški itin karštos medžiagos plotai.
Kuo didesnis karštis, tuo didesnis lydymosi laipsnis, todėl šios zonos lėtina žemyn sklindančių žemės drebėjimo bangų intensyvumą. Dėl šios priežasties jos vadinamos žemo greitumo zonomis.
Visgi žemės drebėjimai gali būti nepakankama priemonė, tam tikru metu suteikianti tik informacijos nuotrupas. Tenka laukti žemės drebėjimų; kiekvienas drebėjimas apima tik labai siaurą sritį; silpnesnius signalus gali užgožti bendras triukšmas.
Siekdami kompensuoti šią problemą, Merilando universiteto, Johnso Hopkinso universiteto ir Tel Avivo universiteto mokslininkai į pagalbą pasitelkė neįprastą tyrimo šaltinį – žvaigždes.
Na, ne konkrečiai pačias žvaigždes, bet jų tyrimo algoritmą. „Sequencer“ vadinamas algoritmas skirtas apdoroti didžiuliams astronominiams duomenų rinkiniams, ieškant tendencijų.
Pasirodo, šis algoritmas gali būti pritaikytas analizuoti ir seisminius duomenis. Labai daug seisminių duomenų.
Ieškodami kitų tyrimų metu galbūt pražiūrėtas žemo greitumo zonas nurodančių seisminių aidų, mokslininkai algoritmui pateikė 30 metų duomenis – apie 7 tūkst. vienos konkrečios seisminės bangos seismogramų. Ir jiems pavyko rasti, ko ieškojo.
„Vienu metu analizuojant tūkstančius branduolio ir mantijos ribos aidų, o ne sutelkiant dėmesį į vieną, kaip vyksta įprastai, prieš mus atsivėrė visiškai nauja perspektyva, – pasakoja Merylando universiteto geologas Doyeonas Kimas. – Taip sužinojome, kad branduolio ir mantijos ribos zonoje yra tūkstančiai šiuos aidus sukelti galinčių struktūrų, ko anksčiau nesuvokėme, nes tyrėme labai siauras zonas.“
Bendri tyrimo rezultatai rodo, kad Žemės gelmėse yra kur kas daugiau „dėmių“ nei mes galvojome.
Paieška archyve
