Venera turi labai storą ir tankią atmosferą, kuri juda 60 kartų greičiau nei planetos paviršius. Šis reiškinys, vadinamas superrotacija, nėra iki galo suprastas. Nauji stebėjimai padeda jei ne paaiškinti, tai bent geriau apibūdinti atmosferos srautus kaimyninėje planetoje.
Naujame tyrime pristatyta japonų zondo „Akatsuki“ 2016 metų stebėjimų analizė. Šiais stebėjimais bandyta pažvelgti į debesis 50-55 km aukštyje virš planetos paviršiaus, gerokai giliau, nei įprastai tyrinėjami viršutiniai sluoksniai 70 km aukštyje.
Paaiškėjo, kad viduriniuose Veneros debesyse yra gausybė nuolat kintančių struktūrų, tokių kaip juostos ar sūkuriai, kurių nematyti viršutiniuose sluoksniuose. Tai reiškia, kad Veneros debesų vidurinis sluoksnis yra bent dalinai nepriklausomas nuo viršutinio. Taip pat nustatyta, kad kartais vidurinis debesų sluoksnis ima periodiškai kisti – keturių-penkių dienų laikotarpyje nušvinta ir užtemsta infraraudonųjų spindulių diapazone. Šių pokyčių priežastis kol kas neaiški – tai gali būti debesų storio arba debesis sudarančių medžiagų pokyčiai.
Apjungę „Akatsuki“ duomenis su daugybe stebėjimų iš Žemės, mokslininkai taip pat nustatė, kaip Veneros debesys kinta per dešimt metų: ties pusiauju jie juda greičiau nei prie ašigalių, bet judėjimo greitis nėra pastovus. Šių skirtumų priežastys kol kas taip pat dar neaiškios, bet geresnis supratimas apie debesų judėjimą padės išsiaiškinti ir superrotacijos prigimtį bei detales. Ateityje Veneros duomenys pasitarnaus ir analizuojant egzoplanetų atmosferas.
Paieška archyve
