Mėnulyje pilna vandens – daugiau, nei kada nors tikėjomės

Nauja palydovų duomenų analizė rodo, kad Mėnulyje yra kur kas daugiau vandens, nei manyta anksčiau.

Šis netikėtas atradimas apie pilkąjį mūsų planetos pakeleivį suteikia mokslininkams naujų įžvalgų apie Mėnulio formavimąsi ir vidinę jo sandarą. Ir tai potencialiai itin svarbu bet kuriai būsimai Mėnulio misijai.

Ilgai manyta, kad Mėnulis sausas kaip pintis. Jo paviršius itin dulkinas, bent kiek reikšmingesnės atmosferos nėra, temperatūra ekstremali, o vandens molekulėms išlaikyti Mėnulio gravitacijos nepakanka.

Bet nauji tyrimai aptiko kelių tipų Mėnulio vandens atsargas. 2009 metais NASA tyčia sudaužė LCROSS zondą į Mėnulio pietinį ašigalį, atrasdama daug vandens ledo smūgio išmestose uolienose.

Manyta, kad šioms ledo sankaupoms, įstrigusioms amžinai šešėlių dengiamuose ir itin šaltuose Mėnulio ašigalių tarpekliuose – milijardai metų. Bet šis vanduo ten buvo ne visados.

Tyrėjai manė, kad jis yra produktas išorės jėgų, tokių, kaip Saulės vėjas, kuris čaižo paviršių ir atlieka reikiamas chemines reakcijas. Tiesą sakant, foninis itin mažų tokio tipo sugauto vandens kiekis Mėnulio paviršiuje egzistuoja.

Kelių „Apollo“ misijų astronautai pargabeno geologinius bandinius iš įvairių Mėnulio paviršiaus vietų, ir 2008 metais šie pavyzdžiai buvo analizuojami iš naujo, ieškant mažuose stiklo rutuliukuose įkalinto vandens.

Šie stiklo rutuliukai buvo aptikti piroklastinėse nuogulose – vulkaninės kilmės uolienų sankaupose iš laikų (maždaug prieš 100 milijono metų), kai Mėnulis dar buvo geologiškai aktyvus rutulys burbuliuojančiu branduoliu ir paviršiniais ugnikalniais.

Toks vanduo, įkalintas paties Mėnulio geologijoje, vadinamas vietinės kilmės, „įgimtu“, tai yra, jis galėjo būti nuo tų laikų, kai Mėnulis tebebuvo materijos gabalas žiauriai atplėštas nuo jaunutės Žemės. Bet mokslininkai negalėjo nustatyti, ar šie stiklo rutuliukai išties rodė „drėgną“ sluoksnį, glūdintį po dulkėta Mėnulio pluta, Mėnulio mantijoje.

„Svarbiausias klausimas, ar šie „Apollo“ bandiniai rodo paplitusias sąlygas Mėnulio viduje, ar tik atsitiktinį, neįprastą, gal net anomalų vandens gausų regioną šiaip jau „sausoje“ mantijoje“, – pažymi naujausiam tyrimui vadovavęs Ralphas Millikenas iš Browno universiteto.

Ieškodami atsakymo į šį esminį klausimą, Millikenas su komanda ėmėsi tyrinėti duomenis iš Indijos paleisto Mėnulio palydovo „Chandrayaan-1“, kuriame sumontuotas „Moon Mineralogy Mapper“ prietaisas.

Naudodami anksčiau Mėnulio paviršiuje sužymėtų didelių piroklastinių sankaupų duomenis, laboratorinę „Apollo“ misijų bandinių analizę, ir detalų Mėnulio paviršiaus temperatūrų duomenų modelį, tyrėjai visur aptiko vandens turtingas vulkanines sankaupas.

„Jos pasklidusios po visą paviršių, tai rodo, kad „Apollo“ radiniai nebuvo atsitiktinumas“, – sako Millikenas.

Kai kurios vulkaninės sankaupos yra tūkstančių kvadratinių kilometrų ploto, o komandos duomenys rodo, kad ten yra keturis kartus daugiau vandens, nei rodo anksčiau aptartas foninis lygis.

„Šios sankaupos yra magmos, pakilusios iš Mėnulio gelmių, rezultatas“, – Millikenas sakė Space.com.

Tad, ar šis vanduo kadaise atkeliavo iš Žemės, ar ten jo prinešė kometos? Deja, naujieji atradimai tesako, kad šis vanduo ten yra – bet tai žingsnis į priekį, siekiant geriau suprasti Mėnulio istoriją.

„Ar jis iš Žemės, ar nukrito vėliau … į šį klausimą atsakyti dar nesame pasirengę“, – sakė Shuai Li iš Browno universiteto komandos.

Bet kad ir kaip jis ten atsidūrė, mokslininkai mano, kad visas šis vanduo vieną dieną gali tapti vertingu ištekliumi.

„Beveik visur, didesnėse ir mažesnėse Mėnulio piroklastinėse sankaupose esantis vanduo dar labiau paremia įsitikinimą, kad Mėnulio mantija yra svarbus vandens rezervuaras“, – rašo komanda tyrime.

O jei taip yra iš tiesų, būsimieji Mėnulio kolonistai iš šių didžiulių vulkaninių telkinių galėtų išgauti vandenį ir nežemiškieji jų namai taptų labiau gyvenami.

Tyrimas publikuotas „Nature Geoscience“.