Astronomai nustatė, kad kosmose yra didelis debesis, kuris spinduliuoja periodinius lazerinės spinduliuotės impulsus. Tokio lazerio energijos šaltinis yra besisukančios mirusios žvaigždės liekanos. Anot Carleton koledžo mokslininko Joel Weisberg, šis atradimas tiesiogiai įrodo, kad lazerinis efektas gali egzistuoti tarpžvaigždiniuose debesyse.
Šiuo atveju lazeris spinduliuoja radijo dažnių diapazone, tad jis yra vadinamas mazeriu. Kuomet savo gyvenimo pabaigoje masyvi žvaigždė sprogsta ir pasilieka tiktai jos branduolys, kiek didesnis už Saulę, jis susitraukia (kolapsas) į neutroninę žvaigždę – supertankų, maždaug miesto dydžio neutronų rutulį.
Neutroninės žvaigždės turi stiprius magnetinius laukus bei iš savo polių („ašigalių“) spinduliuoja radijo bangas. Tuo atveju, jei neutroninė žvaigždė orientuota erdvėje taip, kad radijo bangos yra nukreiptos link Saulės sistemos, mes galime fiksuoti periodinius radijo bangų signalus. Tokiu atveju neutroninės žvaigždės yra vadinamos pulsarais.
2004 metais Weisberg mokslinė grupė aptiko 15000 šviesmečių nuo mūsų nutolusį pulsarą, apsisukantį du kartus per sekundę. Tarp pulsaro ir Saulės sistemos kaip tik ir yra tarpžvaigždinių dujų debesis. Buvo pastebėta, kad debesis dalį radijo bangų sugeria, kuomet jos sklinda pro jį. Tačiau ties 1720 MHz dažniu debesis elgiasi kaip mazeris. Hidroksido (OH) molekulės esančios debesyje stiprina radijo bangas. „Žmonės išrado mazerį dar 1950 metais, tačiau gamta tai padarė pirmiau“, pažymėjo Weisberg.
Astronomai ir seniau, nuo 1960 metų, manė, kad mazeriai veikia kosminėse dujose, mat buvo pastebėta, kad dažnai kosminiai debesys spinduliuoja stipriau ties tam tikromis radijo spektro linijomis, kas gali būti sąlygota matomai tiktai mazerio. Tačiau pastaruoju atveju buvo pirma kartą pastebėta, kad debesies spinduliuojamo signalo periodas griežtai sutampa su neutroninės žvaigždės signalo periodu, taigi negali likti jokių abejonių, jog iš ties veikia mazerio efektas.
Paieška archyve
