Prognozuojama, kad žmogus netrukus galės išgauti naudingųjų iškasenų Mėnulyje, įskaitant ir itin retos Žemėje medžiagos – helio-3, aptiktos Mėnulyje, gavybą.
Mėnulyje aptikta gausių, milijardais tonų skaičiuojamų išteklių – pradedant vandeniu ir baigiant įvairiausiais metalais. Vyriausybės ir privačios kompanijos svarsto, kaip juos išgauti, rašo „The Ecologist“.
Ypatingą susidomėjimą kelia didžiuliai kiekiai izotopo helio-3 (beje, pastarojo aptikta ne tik Mėnulyje, tačiau ir kitų planetų, pavyzdžiui, Jupiterio, atmosferose).
Ši medžiaga vertinama kaip turėsianti milžinišką paklausą. Mat helis-3 yra branduolinės sintezės, vadinamosios „auksinės svajonės“, kuras. Branduolinė sintezė nuo įprastos branduolinės energijos išgavimo būdo skiriasi tuo, jog čia atomai ne skaldomi, o jungiami, tad išsiskiria žymiai didesnis energijos kiekis.
Kaip teigia Matthew Genge, Londono imperinio koledžo Inžinerijos fakulteto lektorius, Mėnulio atmosferos trūkumas įrodo, jog ji milijardus metų ši planeta buvo bombarduojama didelės energijos dalelėmis, kurių dalis nusėdo Mėnulio paviršiuje. Dauguma šių dalelių, įskaitant ir helį, gali būti išgaunamos kaitinant Mėnulio uolienas ir renkant dujas.
Tikimasi, jog galima išgauti nuo milijonų iki šimtų milijonų tonų medžiagos.
Žemėje helio-3 kiekiai yra tokie menki, jog branduolinė sintezė tinkamai vykti negali, tačiau jo kaina jau viršija 16 mln. JAV dolerių už kilogramą. Tad iškyla poreikis ieškoti šios medžiagos kur nors kitur. Viena iš realiausių galimybių – minėtasis Mėnulis, kur jį išgauti būtų sąlyginai lengviausia.
Apskaičiuota, kad vienam kilogramui medžiagos gabenti kosminiu laivu kainuotų apie 25 tūkst. JAV dolerių. Taigi, kad ir kas būtų kasinėjama mėnulyje ateityje, tai turės būti pakankamai paklausu, kad nauda padengtų išgavimo ir gabenimo sąnaudas.
Kitas potencialus išgavimo išteklius – vanduo. Jis galėtų būti naudingas kaip kuras misijoms į kosmosą. Nustatyta, kad Mėnulyje yra milijardai tonų sušalusio vandens, naudingo tokiam tikslui.
Teigiama, jog vandens gavybą Mėnulyje galima suskirstyti į keturias fazes. Kol kas esame tik pirmojoje stadijoje – personalo misijai, jos planavimui ir reikiamiems tyrimams rinkimo. Tačiau susidomėjimo mėnulyje atsiveriančiomis galimybėmis nestinga. Nors vyriausybės ir negali suteikti reikimų lėšų, išspręsti lėšų trūkumo problemą galima pasinaudojus privataus sektoriaus siūlomomis investicijomis.
Manoma, jog privatūs investuotojai šioje srityje už vyriausybines kosmoso agentūras pranašesni tuo, jog jie politiškai nerizikuoja. Vyriausybinės agentūros negalėtų toleruoti politinės nesėkmės rizikos. Taigi vienintelis tinkamas sprendimas yra verslo sfera. Vyriausybės nei politiškai linkusios, nei įgalios finansuoti ateities misijų į kosmosą – jos turi ribotą biudžetą, kurį turi planuoti ir nusistatyti prioritetus, tarp kurių ši sritis neturi vietos. Tuo tarpu privačios įmonės yra greitesnės, efektyvesnės, turi lėšų ir susidomėjimo.
p>
Paieška archyve
