Mokslininkai iki šiol negali paaiškinti, kodėl juokas yra užkrečiantis. Nauji tyrimai leidžia bent iš dalies paaiškinti juoko užkrečiamumo fenomeną.
„New Scientist“ rašoma, kad Londono universiteto Karališkojo koledžo mokslininkė Sophie Scott stebėjo 20-ies savanarių smegenų aktyvumą tuo metu, kai jie girdėjo juoką, triumfuojančio žmogaus klyksmą ir baimės aimanas.
Pastebėta, kad į emocionalius garsus reagavo smegenų motorinė žievė – sritis, kontroliuojanti veido raumenų judesius. Smegenų skeneris parodė, kad tiriamieji tuo metu, kai girdėjo garsus, veido raumenų nejudino.
Pasak S. Scott, tai leidžia daryti išvadą, kad žmogus pirmiausia kopijuoja kito asmens elgesį ir tik tada yra atpažįstama emocija.
Smegenys labiau reagavo į juoko ir triumfuojančio žmogaus klyksmą nei į neigiamas emocijas. Tai leidžia manyti, kad potraukis kopijuoti yra didesnis, jei girdime kito asmens džiaugsmą.
Tai lyg ir leistų paaiškinti, kodėl juokas yra toks užkrečiantis. Pavyzdžiui, draugiškų grumtynių metu besijuokiantis žmogus aiškiai parodo, kad kovojama nerimtai, juokaujant. Tuomet juokiasi ir aplinkiniai.
„Gali būti labai svarbu aplinkiniams nusiųsti signalą, parodantį, kad jokio pavojaus nėra, kad čia saugu“, – sako Purdue universiteto (Indiana, JAV) mokslininkas Christianas Hempelmannas.
S. Scott turi alternatyvų paaiškinimą. Jos įsitikinimu, kito asmens emocijų atspindėjimas palengvina bendravimą. Tad jeigu juoksimės kartu su kitais, tai padės mums įsilieti į bendruomenę. Tai gali būti atsakymas į klausimą, kodėl juokas toks užkrečiantis. „Juokas yra neįtikėtinai jungiantis dalykas“, – sako ji.
Egzistuoja ir kitas užkrečiamo juoko tipas, kuris nėra toks malonus. 1962 m. dabartinėje Tanzanijoje užfiksuotas atvejis, kai „juoko epidemija“, prasidėjusi vietinėje mergaičių mokykloje, sparčiai paplito po visą šalį. Tuomet juoko epidemija tęsėsi keletą mėnesių. Tai buvo panašu į sutrikimą, vadinamą masine psichogenine liga arba masine isterija, kurį išprovokavo politinė ir socialinė priespauda šalyje.
Paieška archyve
