Neptūne ir Urane galbūt žėri deimantų vandenynai, plukdantys kietų deimantų aisbergus. Mokslininkai išsiaiškino, kad ypatingose sąlygose deimantai tirpsta ir vėl „užšąla“ visai kaip vanduo.
„Deimantas yra palyginti plačiai paplitusi medžiaga Žemėje, tačiau jos lydymosi taškas iki šiol nebuvo nustatytas, - sako JAV Kalifornijos Lorenso Livermoro nacionalinės laboratorijos dr. Jonas Eggertas. - Deimanto neištirpdysite tiesiog stipriai pakaitinę; jums taip pat reikės ir aukšto slėgio, tačiau jam esant išmatuoti temperatūrą yra labai keblu“.
Deimantai yra neįtikėtinai kieti, ir jau vien dėl to tirpsta tik itin gerai „paspirginti“. Tačiau jie turi dar vieną savybę, dėl kurios nustatyti jos lydymosi tašką yra sudėtinga: itin aukštoje temperatūroje deimantas virsta visai kita medžiaga - grafitu. Ir būtent grafitas, o ne deimantas, vėliau pradeda lydytis. O kaip ištirpdyti deimantą?
Atsakymas - ne tik pragariškas karštis, bet ir itin aukštas slėgis, tvyrantis tokiuose dujų milžinuose, kaip Neptūnas ar Uranas. J. Eggertas su kolegomis tokias sąlygas atkūrė laboratorijoje: smėlio grūdelio dydžio deimantą jie pakišo po galingu lazeriu, kurio spindulys vienu metu ir kaitina, ir spaudžia.
Sugebėję deimantą ištirpdyti, o tada vėl grąžinti į kietąją būseną, mokslininkai
dabar spėja, kad Neptūne ir Urane gali telkšoti šio brangakmenio vandenynai.
Specialistai deimantą ištirpdė suslėgę jį 40 milijonų kartų stipriau nei žmogų slegia atmosfera jūros lygyje. Tada mokslininkai pradėjo palengva mažinti ir slėgį, ir temperatūrą. Šiai nukritus iki 50 tūkstančių laipsnių Celsijaus, o slėgiui - iki 11 milijonų kartų stipresnio nei atmosferos slėgis jūros lygyje, lašelyje pradėjo formuotis deimanto gabalėliai. Įdomu tai, kad jie ne skendo, o laikėsi skysto deimanto paviršiuje. Paaiškėjo, kad deimantai ir vanduo yra išskirtinės medžiagos tuo, kad kietojoje būsenoje jos yra retesnės struktūros nei skystoje.
Urano ir Neptūno magnetiniai ir geografiniai poliai, priešingai nei Žemėje, nesutampa. Gali būti, kad jie nutolę nuo šiaurės-pietų ašies per 60 laipsnių. Dabar spėjama, kad šį neatitikimą lemia skysto deimanto vandenynas.
Kad įrodytų deimantų egzistavimą tolimose planetose, mokslininkai turės atlikti dar ne vieną tyrimą. Į Neptūną ar Uraną galima siųsti zondus arba bandyti atkurti tikslias tenykštės aplinkos sąlygas Žemėje. Abiem atvejais reikės rengtis kelerius metus ir investuoti didžiules sumas įrangai.
Paieška archyve
