Kaip išdresuoti žuvį?

Vaizdo reportaže iš Bbc.new.co.uk matome, kaip žuvys plaukioja laboratorijos akvariume. Pasigirdus gausmui, jos susispiečia į krūvą ir laukia maisto. „Dabar įmesime šiek tiek maisto į maitinimo vamzdį“, – sako Scottas Lindellas. „Ir štai jos patenkintos ir sočios.“

Scottas Lindellas vadovauja mokslinei vandens augalų ir gyvūnų veisimo programai Jūrinės biologijos laboratorijoje (Marine Biological Laboratory) Masačusetse ir jau penkerius metus jis dresuoja žuvis.

S. Lindellas pasakoja, kad tokia žuvų reakcija, kaip matome reportaže, vadinama Pavlovo reakcija. XIX amžiuje mokslininkas Ivanas Pavlovas dresavo šunis, kad šie susietų varpelio skambėjimą su ėdesiu. S. Lindellui pavyko išdresuoti juoduosius jūrinius ešerius susieti 280 Hz garsą, skleidžiamą povandeninio garsiakalbio, su maistu. Vos jį išgirdę ešeriai nieko nelaukę susirenka „maitinimo zonoje“.

„Šitaip išdresuoti žuvis prireikia trijų ar keturių savaičių“, – sako S. Lindellas.

Tačiau kam reikia dresuoti žuvis? Šiandien esančios toli nuo kranto žuvų fermos naudoja narvus ar tinklus, kad aptvertų žuvis tose vietose, kur jos yra maitinamos. Tačiau S. Lindellas tiki, kad „akustinis žuvų veisimas“ gali pasiūlyti papildomų galimybių. Jis sako: „Mes stengiamės išdresuoti žuvis, kad nereikėtų naudoti narvų, norint jas prisivilioti, taigi jos galės maitintis ne tik mūsų joms duodamu pašaru, bet ir natūraliu maistu. Jos pačios nenuklys nuo pagrindinės zonos laukdamos signalo, reiškiančio, kad jos gaus maisto, todėl jas bus lengva pagauti. Tai gerokai sumažins žuvų auginimo išlaidas.“

Pernai S. Lindellas atliko eksperimentą: į vandenyną jis nuleido didžiulį narvą su 4200 pažymėtų juodųjų jūrinių ešerių, kad jį atidarę mokslininkai signalu galėtų jas prisivilioti. Deja, per tinklą, kuris saugojo narvą, į vidų pateko melsvažuvių, kurios ėmė ryti juoduosius jūrinius ešerius. Didesnės žuvys apspito narvą ir tykojo narve esančių ešerių, todėl mokslininkai negalėjo vykdyti savo eksperimento, nes jie būtų rizikavę, kad iš narvo išleistos žuvys bus paprasčiausiai suvalgytos. Tačiau nesėkmingas eksperimentas neprivertė S. Lindello pasiduoti. „Tokią pačią problemą turi ir avių augintojai, – sako jis. – Jei neturi tvoros, reikia sugalvoti kitokį būdą, kuris neleistų priartėti plėšrūnams. Pavyzdžiui, avių augintojai tam naudoja avis ganančius ir saugančius šunis. Mums reikia panašios apsaugos, saugosiančios mūsų žuvų „kaimenę“, kuri laisvai plaukios vandenyje. Tam tiktų ryklys robotas, kuris nuolatos plaukiotų aplink žuvis ir taip neleistų priartėti melsvažuvėms.“

Nepaisydamas patirtų sunkumų, S. Lindellas tiki, kad jam pavyks išdresuoti įvairias žuvų rūšis, jas apsaugoti ir visa tai pritaikyti praktiškai žuvų fermose. „Šiuo metu mes atliekame tyrimus, siekdami išsiaiškinti, kokios žuvų rūšys kokiose geografinėse zonose geriausiai tinka būti dresuojamos.“