Praėjusią vasarą rašytojas ir tinklaraštininkas Nikas Karas (Nick Carr) iškėlė internete sparčiai išpopuliarėjusį klausimą – ar „Google“ daro mus kvailais? Jo argumentas – „Google“, surinkdama ir susistemindama viso pasaulio informaciją, mechanizuoja mūsų intelektą ir taip mažina mūsų gebėjimą protauti savarankiškai.
Praėjusią vasarą rašytojas ir tinklaraštininkas Nikas Karas (Nick Carr) iškėlė internete sparčiai išpopuliarėjusį klausimą – ar „Google“ daro mus kvailais? Jo argumentas – „Google“, surinkdama ir susistemindama viso pasaulio informaciją, mechanizuoja mūsų intelektą ir taip mažina mūsų gebėjimą protauti savarankiškai.
Rašytojas teigia, jog visi dėmesį blaškantys interneto komponentai išskaido mūsų dėmesį ir didina mūsų smegenų plastiškumą. „Kai tinklas absorbuoja terpę, ta terpė yra atkuriama pagal tinklo modelį. Jis papildo turinį nuorodomis, mirksinčiomis reklamomis ir kitais papuošalais, kurie apsupa [reikiamą] turinį visais kitais savo absorbuotais dalykais. Pavyzdžiui, naujas elektroninio pašto laiškas gali paskelbti apie savo atvykimą kaip tik tuo metu, kai peržvelgiame naujausias laikraščio tinklapio antraštes. Rezultatas – išsklaidytas dėmesys ir dingęs susitelkimas“, – rašo Karas.
„Pastaruosius keletą metų jaučiau nemalonų jausmą, jog kažkas manipuliuoja mano smegenimis, perdarinėdamas neuronų jungtis, perprogramuodamas atmintį. Mano protas nesiruošia kažkur iškeliauti, tačiau jis keičiasi. Nebegalvoju taip, kaip galvodavau anksčiau. Labiausiai tai jaučiu skaitydamas. Pasinerti į knygą arba didesnės apimties straipsnį anksčiau būdavo lengva. Mano sąmonė greitai pagaudavo faktų dėstymo principą ir argumentų seką, tad aš praleisdavau ištisas valandas vartydamas ilgas prozos atkarpas. Dabar tai retai pasitaiko. Dabar mano dėmesys dažnai pradeda „plaukioti“ vos po dviejų ar trijų puslapių. Pradedu nebenusėdėti vietoje, pametu mintį ir pradedu ieškoti kitokių užsiėmimų. Jaučiuosi tarsi prievarta verčiu savo smegenis grįžti link teksto. Gilus skaitymas, kuris anksčiau buvo visiškai natūralus, man tapo kančia“, – rašo autorius.
„Manau, jog žinau, kas vyksta. Daugiau nei dešimtmetį itin daug laiko praleidžiu žiniatinklyje, ieškodamas, naršydamas ir kartais pats papildydamas didžiąsias interneto duomenų bazes. Žiniatinklį man, kaip rašytojui, atsiuntė Dievas. Tyrimai, kuriems anksčiau reikėdavo praleisti dienų dienas bibliotekose ir skaityklose, dabar įvykdomi per kelias minutes. Keletas „Google“ užklausų, keletas greitų spustelėjimų ant nuorodų ir atrandu reikiama faktą ar citatą. Net tada, kai nedirbu, pasineriu į žiniatinklio informacijos džiungles, skaitau ir rašau elektroninius laiškus, skenuoju antraštes ir tinklaraščių įrašus, žiūriu video ir klausau „podkastus“, ar tiesiog klaidžioju nuo nuorodos link nuorodos“, – toliau argumentuoja rašytojas.
„Man, kaip ir kitiems, tinklas tapo universalia terpe, laidininku didžiajai daliai informacijos, kuri per mano akis ir ausis patenka į mano protą. Toks spartus priėjimas prie neįtikėtinai turtingos informacijos saugyklos turi daug pranašumų, jie yra plačiai ištyrinėti ir gausiai išgirti. „Idealus silicio atminties gebėjimas atkurti joje saugomą informaciją gali būti didžiule mąstymo paspirtimi“, – rašė portalo „Wired“ redaktorius Klaivas Tompsonas (Clive Thompson). Tačiau tokia paspirtis turi savo kainą. Dar septintajame dešimtmetyje informacinių terpių ypatumus analizavęs teoretikas Maršalas Makluhanas (Marshall McLuhan) pažymėjo, jog media nėra tiesiog pasyvūs informacijos kanalai. Jie tiekia žaliavą mintims, tačiau jie taip pat formuoja patį mąstymo procesą. Ir panašu, jog tinklas mažina mano gebėjimą susikaupti ir apmąstyti. Mano sąmonė dabar laukia tokios informacijos, kokią ją pateikia tinklas: greitai judančių fragmentų srauto. Anksčiau buvau naras, nardantis žodžių jūroje. Dabar prazvimbiu per paviršių tarsi sportininkas su vandens slidėmis.“
„Nesu vienintelis. Kai savo skaitymo problemas paminiu draugams ir pažįstamiems – mėgstantiems skaityti, dauguma jų sako, jog patiria panašius dalykus. Kuo daugiau jie naudojasi internetu, tuo daugiau jie turi kovoti, siekdami išlaikyti dėmesį ties tekstu. Kai kurie mano sekami tinklaraštininkai taip pat pradėjo minėti šį reiškinį. Apie internetinę žiniasklaidą rašantis Skotas Karpas (Scott Karp) nesenai prisipažino apskritai nustojęs skaityti knygas. „Koledže studijavau literatūrą ir tiesiog valgiau knygas. Kas atsitiko? O jei aš skaitau vien tik internete ne dėl to, kad pakito mano skaitymo įpročiai, o dėl to, kad pasikeitė tai, kaip galvoju?“, – spekuliuoja jis.“
Šios mintys technologinės pakraipos tinklaraštininkų tarpe sukėlė ištisą audrą su milijonais nuomonių iš milijonų tinklaraštininkų. Savaime suprantama, Niko Karo tezė sukėlė nepasitenkinimą tų asmenų tarpe, kurie manė, jog jis gerokai nuvertina žmogaus smegenų pajėgumą. Įdomu tai, jog Nikas Karas mano, jog, norint padidinti gebėjimą susikaupti, tokie įrankiai kaip „Google“, turėtų būti sudėtingesni naudoti. Tokia teorija tiesiogiai prieštarauja programinės įrangos kūrėjams, kurie stengiasi savo programas padaryti kuo paprastesnes.
Rašytojo komentarai pasirodė netrukus po to, kai „Google“ startavo su savo nauja paslauga „Google Instant“, kuri pateikia paieškos rezultatus dar prieš baigiant rašyti pačią užklausą. „Daugeliu aspektų žaviuosi „Google“, tačiau manau, jog jie turi siaurą požiūrį į tai, kaip mes turėtume naudoti savo protus“, – sako jis. „Jų požiūris susiveda į tai, jog viskas priklauso nuo to, kaip efektyviai jūs galite rasti reikiamą informacijos fragmentą – ir tada pereiti prie kito.“ Nikas Karas taip pat priduria, jog analogiška situacija stebima ir su palydovinės navigacijos sistemomis – žmonės pradeda lengvai pamiršti kelius, kuriais jiems yra tekę važinėti. Jis mano, jog GPS įranga susilpnina erdvės vaizdus saugančios atminties pajėgumą.
Galiausiai į šiuos debatus įsitraukė ir „Google“. Kompanijos atstovas spaudai pareiškė: – Internetinė paieška dabar yra tapusi fundamentalia žmogaus gyvenimo dalimi. Interneto naudotojai nori rasti atsakymus į savo klausimus, ir šiuos atsakymus jie nori gauti šviesos greičiu. Kuo greičiau žmonės suranda ieškomą informaciją, tuo daugiau laiko jie gali skirti tam, kas iš tiesų svarbu: mintims, idėjoms ir sprendimams. Turint tai omenyje, tęsime savo pastangas palengvinti vartotojų gyvenimą, nuolat diegdami inovacijas, spartindami paiešką ir pateikdami vartotojams jų paieškas labiausiai atitinkančius rezultatus.“
„Google“ atstovų pasiūlyta išvada rėmėsi atskiro organizacijos analitinių tyrimų padalinio „User Experience Team“ atlikta studija: nei Nikas Karas, nei jo kritikai nėra teisūs. Išvados apibendrinimas – žmogaus smegenys nėra plastiški ir kvaili, kaip Nikas Karas „nori mus įtikinti“, tačiau jie nėra itin elastiški ir universalūs, kaip teigia kai kurie labai stambūs ego, save vertinantys pernelyg rimtai ir norintys likusius tuo įtikinti. Iš esmės „Google“ verdiktas yra – žmonės internetinę paiešką vykdo pasitelkdami pasąmonę, t. y. sąmonė šiame procese tiesiogiai nedalyvauja.
Tačiau, kaip pažymi Nikas Karas, mes vis dar laukiame ilgalaikių neurologinių ir psichologinių studijų, kurių rezultatai leistų plačiau nušviesti tai, kaip naudojimasis internetu keičia pažintinius gebėjimus. Neseniai publikuota studija, skirta tirti mokslinės veiklos pasinaudojant internetu ypatumus, kurią atliko Londono Universitetinio koledžo specialistai, nustatė, jog mes galime gyventi tuo laikotarpiu, kada žmonija patiria esminius skaitymo ir mąstymo proceso pokyčius. Penkerius metus trukusiame tyrime specialistai analizavo kompiuteriuose saugomus dviejų populiarių mokslininkams skirtų portalų vartotojų veiksmus dokumentuojančius failus (log failus). Viena svetainė priklauso „British Library“ bibliotekai, kita – Didžiosios Britanijos švietimo konsorciumui, tiekiančiam prieigą prie žurnalų straipsnių, el. knygų ir kitų rašytinės informacijos šaltinių. Jie nustatė, jog svetainėmis besinaudoję žmonės demonstravo „slydimą paviršiumi primenančius veiksmus“, t. y. šokinėjo nuo vieno šaltinio prie kito, retai kada grįždami prie jau aplankyto šaltinio. Jie paprastai skaitydavo ne daugiau kaip vieną ar du vienos knygos ar straipsnio puslapius, o po to pereidavo prie kitos svetainės. Kartais jie išsaugodavo didesnės apimties straipsnius, tačiau nėra jokių įrodymų, jog jie kada nors prie jų grįžo ir perskaitė nuo pradžios iki pabaigos.
Tyrimo autoriai rašo: „Akivaizdu, jog interneto vartotojai neskaito tradiciniu principu; išties, egzistuoja požymių, rodančių, jog formuojasi naujos „skaitymo“ formos, kai vartotojai greitai horizontalia kryptimi naršo per antraštes, turinio puslapius ir santraukas, ieškodami greitų „laimėjimų“. Nejučia susidaro įspūdis, jog jie internetu naudojasi siekdami išvengti „tradicinio“ skaitymo.“
Žmogaus smegenys, Niko Karo nuomone, yra neribotai plastiški. Žmonės kadaise galvojo, jog mūsų protinis tinklas – tankios jungtys, susidariusios tarp maždaug 100 milijardų mūsų smegenyse esančių neuronų – nusistovėjo mums pasiekus brandos amžių. Tačiau smegenis tiriantys mokslininkai yra nustatę, jog taip nėra. George Mason universitete dirbantis neurologijos profesorius Džeimsas Oldsas (James Olds) teigia, jog net suaugusiųjų protas „yra labai plastiškas.“ Nervų ląstelės nuolat nutraukia senąsias jungtis ir formuoja naujas. „Smegenys turi gebėjimą operatyviai perprogramuoti save, pakeisdamos savo funkcionavimo ypatumus“, – įsitikinęs Oldsas.
„Internetas gali padaryti itin toli siekiantį poveikį mūsų pažintiniams gebėjimams“, – rašo Nikas Karas. Dar 1936 metais publikuotame straipsnyje Didžiosios Britanijos matematikas Alanas Turingas (Alan Turing) įrodė, jog skaitmeninį kompiuterį, kuris tuo metu egzistavo tik kaip teorinė mašina, būtų galima užprogramuoti bet kokio kito informaciją apdorojančio įtaiso funkcijai atlikti. „Šiandien regime kaip tik tai. Internetas, neišmatuojamai galinga skaičiavimo sistema, absorbuoja daugumą kitų mūsų sukurtų intelektualiųjų technologijų. Jis tampa mūsų žemėlapiu ir laikrodžiu, mūsų spaustuve ir užrašų knygute, mūsų skaičiavimo mašinėle ir telefonu, mūsų radiju ir televizija“, – teigia rašytojas.
Interneto įtaka neapsiriboja kompiuterio ekrano rėmeliu. Žmonių protams vis labiau įsitraukiant į internetinės terpės veiklą, tradicinės informavimo priemonės turi adaptuotis prie naujų auditorijos lūkesčių. Televizijos programose atsiranda bėgančio teksto eilutės ir iššokančios reklamos, o žurnalai ir laikraščiai trumpina savo straipsnius, pradeda naudoti sumažintas santraukas, o puslapius užpildo lengvai skaitomais informaciniais laukais. Šių metų kovo mėnesį „The New York Times“ nusprendė paskirti savo antrąjį ir trečiąjį kiekvieno numerio puslapius straipsnių santraukoms. Laikraščio dizaino direktorius Tomas Bodkinas (Tom Bodkin) paaiškino, jog tai yra „sparčiosios nuorodos“ (angl. shortcut), pagal kurias skaitytojai gali greitai „paragauti“ dienos naujienų ir išvengti „mažiau efektyvaus“ informacijos įsisavinimo būdo – vartyti puslapius ir skaityti pilnus straipsnius. Senoji žiniasklaida neturi kito kelio – jai tenka žaisti pagal naujosios žiniasklaidos taisykles.
Dar niekada komunikacinės sistemos mūsų gyvenime nevaidino tiek daug svarbių vaidmenų ir nedarė tokios plačios įtakos mūsų mintims, kaip kad šiandien tai daro internetas. „Iš viso to, kas buvo rašyta apie tinklą, niekas rimčiau nesidomėjo, kaip jis mus perprogramuoja. Žiniatinklio intelektinė etika – skurdžiai ištyrinėtas klausimas.“ „Google“ – tai kompanija, kurios pagrindas yra mokslas ir matavimai“, – sako vienas kompanijos vadovų Erikas Šmitas (Eric Schmidt). „Ji siekia susisteminti viską, ką daro.“ Remiantis terabaitais vartotojų elgseną apibūdinančių duomenų, surinktų per jos paieškos variklį ir kitas svetaines, kompanija kasdien atlieka tūkstančius eksperimentų, rašo „Harvard Business Review“, o vėliau šie rezultatai panaudojami algoritmams tobulinti, kurie vis labiau kontroliuoja tai, kaip žmonės randa informaciją ir iš jos išgauna konkrečią reikšmę.
„Google“ yra paskelbusi, jog jos misija yra „susisteminti pasaulio informaciją ir padaryti ją visuotinai prieinamą ir naudingą.“ Ji siekia sukurti „idealų paieškos variklį“, kurį ji apibrėžia kaip kažką, kas „tiksliai supranta, ką jūs turite omenyje ir atiduoda jums tiksliai tai, ko jūs norite.“ Kompanijos požiūriu, informacija yra savotiškas produktas, vartotojiškas išteklius, kurį galima išgauti ir apdoroti pasitelkus „pramoninius“ principus. Kuo daugiau informacijos fragmentų galime „pasiekti“ ir kuo greičiau galime išgauti jų esmę, tuo produktyvesni tampame kaip mąstytojai. Ar išties yra taip, parodys laikas.
