Kuo didesnį turime teleskopą, tuo detaliau galime matyti kosminius objektus. Deja, Žemėje teleskopo dydį riboja įvairiausios praktinės kliūtys – nuo medžiagų tvirtumo iki laisvos vietos trūkumo. Galiausiai, atmosferos egzistavimas iškraipo gaunamus atvaizdus.
Asociatyvi „Pixabay“ nuotr.
Dalį problemų išspręsti padėtų teleskopų pakėlimas į kosmosą. Bet, žinoma, kuo teleskopas didesnis, tuo sunkiau jį pakelti ir išlaikyti tvarkingą formą. Jei norime apjungti kelis teleskopus į vieną interferometrą, kosmose tą padaryti gali būti sudėtinga dėl bendro pagrindo neturėjimo – teleskopai dreifuos vienas kito atžvilgiu. Tad dabar mokslininkai pasiūlė kitokią idėją – įrengti regimųjų ir ultravioletinių spindulių teleskopų tinklą Mėnulyje.
Artemis misijų metu į palydovą galėtų būti nugabenta 15-30 santykinai nedidelių regimųjų spindulių teleskopų. Juos reikėtų išdėlioti maždaug kilometro skersmens elipsės formos regione, o tada būtų galima sujungti į interferometrą.
Toks tinklas leistų stebėti artimų Saulės dydžio žvaigždžių paviršiaus struktūras, pavyzdžiui dėmes ar protuberantus, o panašias žvaigždžių-milžinių struktūras leistų pamatyti net ir poros kiloparsekų atstumu. Kitose galaktikose interferometras leistų įžvelgti dujų struktūras aplink supermasyvias juodąsias skyles. Visi šie atradimai gerokai praplėstų mūsų žinias apie įvairiausių astrofizikinių procesų detales, padėtų geriau suprasti ir prognozuoti Saulės aktyvumo pasireiškimus.
Idėjos autorių teigimu, numatomi teleskopai puikiai tilptų į planuojamus Artemis misijų krovinių gabaritus. Aišku, juos nugabenti ir įrengti Mėnulyje būtų iššūkis, tačiau rezultatas tikrai atpirktų reikalingą įdėti darbą.
Tyrimo ataskaitą rasite „arXiv“.
Paieška archyve
