„Parker“ Saulės zondas prieš keletą metų aptiko Saulės vėjo „užsilenkimus“ (angl. switchbacks). Tai yra vėjo – energingų dalelių srauto – regionai, kuriuose magnetinio lauko kryptis staigiai pakinta, o vėliau grįžta į pradinę. Kai kurie užsilenkimai gali siekti daugiau nei 90 laipsnių, t. y. magnetinio lauko linijos, įprastai tolstančios nuo Saulės, kuriam laikui pasisuka atgal žvaigždės link.
Asociatyvi „Pixabay“ nuotr.
Manoma, kad jie atsiranda, kai Saulės atmosferoje ir vainike susisukusios magnetinio lauko linijos, prasiskleisdamos į Saulės vėją sudarančias linijas, nespėja pilnai išsilyginti. Vienas iš magnetinių reiškinių, greičiausiai susijusių su užsilenkimų formavimusi, yra čiurkšlės – trumpi žybsniai Saulės atmosferoje, nutinkantys būtent tada, kai magnetinio lauko linijos tampa tiesesnės.
Naujame tyrime mokslininkai nagrinėja šių reiškinių sąsają, pasitelkę skaitmeninius magnetohidrodinaminius modelius. „Magnetohidrodinaminis“ reiškia, kad modelyje atsižvelgiama ir į hidrodinamines jėgas, ir į magnetinius reiškinius, kurie turi įtakos dalelių judėjimui.
Skirtingose modelio realizacijose tyrėjai išnagrinėjo įvairių parametrų, tokių kaip plazmos tankis ar magnetinio lauko pokyčių sparta, įtaką. Pagrindinis gautas rezultatas – čiurkšlės tikrai gali išplisti į Saulės vėją, praktiškai nepriklausomai nuo santykinės magnetinio ir šiluminio slėgių įtakos dujų judėjimui. Tiesa, nuo pastarųjų parametrų priklauso, kaip vystosi išsiveržusių čiurkšlių magnetinis laukas. Įdomu, kad nei viename modelyje nepavyko atkurti visiškai atgal pasisukančių užsilenkimų. Taigi vien Saulės čiurkšlių paaiškinti užsilenkimams nepakanka, ir teorinį modelį reikės praplėsti. Kaip – kol kas nežinia, bet detalesni modeliai ir gausesni stebėjimų duomenys padės įminti ir šią mįslę.
Paieška archyve
