Saulės žybsniai – staigūs magnetinės energijos virsmai į elektromagnetinę, daugiausiai ultravioletinę bei rentgeno, spinduliuotę – gali sukelti įvairių problemų mūsų kosminiams aparatams, astronautams ir netgi elektronikai bei žmonėms Žemėje. Tad nenuostabu, kad daug dėmesio skiriama žybsnių formavimosi tyrimams.
Asociatyvi „Pixabay“ nuotr.
Per pastaruosius porą dešimtmečių nusistovėjo nuomonė, kad juos sukelia magnetinio lauko persijungimai – įvykiai, kai sulinkusios magnetinio lauko linijos staiga persikonfigūruoja į mažiau susuktą, žemesnės energijos būseną, o perteklinė energija išlaisvinama kaip spinduliuotė. Visgi proceso detalės lieka neaiškios, nemaža dalimi dėl to, kad stebėdami Saulę, matome tik magnetinių struktūrų projekcijas dangaus skliaute, o ne pilną trimatį vaizdą. Tačiau stebėdami vaizdo kitimą trumpomis laiko skalėmis, galime išskirti ir skirtingų sluoksnių judėjimą.
Būtent tai dabar pirmą kartą padaryta. Naudodami kosminio zondo IRIS (Interface Region Imaging Spectrograph; Sąlyčio regiono vaizdinimo spektrografas) duomenis – kas dvi sekundes darytas Saulės vainiko nuotraukas – astronomai aptiko prasilenkiančio magnetinių „branduolių“ judėjimo atvejų.
Šie branduoliai yra ryškesnės vietos pailgose magnetinio lauko juostose, kur formuojasi žybsniai; jie žymi vykstančio persijungimo vietas. Aptikti branduoliai juda milžiniškais greičiais – net iki 2600 kilometrų per sekundę. Jei tai būtų realūs objektai, jie pabėgtų iš Saulės gravitacinio lauko. Tuo tarpu magnetinio lauko juostų sąlyčio taškai gali judėti ir tokiais milžiniškais greičiais. Būtent tokį judėjimą prognozuoja teoriniai modeliai, sukurti jau prieš kelis dešimtmečius.
Paieška archyve
