Paukščių Taką supa bent kelios dešimtys palydovinių galaktikų. Didžiausia jų – Didysis Magelano debesis – sudaro kelis procentus mūsų Galaktikos masės, o mažiausios tėra vos kelių šimtų žvaigždžių telkiniai.
Ilgą laiką atrodė, kad palydovinių galaktikų turime per mažai – teoriniai modeliai prognozavo šimtus, jei ne tūkstančius, ir netgi masyvių palydovių, atrodė, turėjo būti daugiau, nei matome. Bet dabar paskelbti atradimai, duodantys užuominą apie priešingą problemą – blausių palydovių Paukščių Takas galimai turi per daug.
Asociatyvi „Pixabay“ nuotr.
Tyrime buvo nagrinėjami duomenys, surinkti „Subaru“ teleskopu, apimantys 1140 kvadratinių laipsnių, arba maždaug 3 proc. dangaus ploto. Anksčiau, tiriant maždaug pusę šio duomenų rinkinio, buvo aptiktos trys mažos palydovinės galaktikos, o dabar atrastos dar dvi. Abi jos šviečia vos kelis tūkstančius kartų daugiau, nei Saulė, o jų dydžiai siekia keliasdešimt–porą šimtų parsekų (palyginimui Saulę nuo Paukščių Tako centro skiria 8000 parsekų).
Tokios galaktikos klasifikuojamos kaip ypatingai blausios nykštukės (angl. ultra faint dwarf galaxy). Įskaitant anksčiau žinomas didesnes palydoves tame pačiame dangaus regione, iš viso jų ten yra net devynios.
Tuo tarpu teoriniai modeliai prognozuoja, kad tokio dydžio ir didesnių nykštukinių galaktikų 3 proc. dangaus ploto turėtume rasti 3–5. Taigi panašu, kad galaktikų yra netgi per daug. Aišku, tai nebūtinai tiesa: gali būti, kad stebėjimai atsitiktinai pataikė į regioną, kuriame galaktikų koncentracija didesnė už vidurkį. Įmanomi ir kitokie neatitikimo paaiškinimai. Bet kuriuo atveju, geresnis supratimas apie palydovinių galaktikų skaičių ir savybių pasiskirstymą leis patikrinti galaktikų formavimosi ir evoliucijos modelius.
Paieška archyve
