Mokslininkai skelbia aptikę „miegančią milžinę“. Didelė juodoji skylė, kurios masė beveik 33 kartus didesnė už Saulės masę, slėpėsi Erelio žvaigždyne, už mažiau nei 2000 šviesmečių nuo Žemės. Tai pirmas kartas, kai tokia didelė žvaigždinė juodoji skylė pastebėta Paukščių Take. Iki šiol tokio tipo juodosios skylės buvo atrastos tik labai tolimose galaktikose, skelbia Europos kosmoso agentūra.
Medžiaga juodojoje skylėje yra taip tankiai susitelkusi, kad niekas negali išvengti didžiulės gravitacinės traukos, net šviesa. Didžioji dauguma mums žinomų juodųjų skylių ryja medžiagą iš netoliese esančių žvaigždžių palydovių. Pagrobta medžiaga dideliu greičiu krenta į juodąją syklę, tampa labai karšta ir skleidžia rentgeno spindulius. Pastarieji leidžia juodąją skylę identifikuoti.
Kai juodoji skylė neturi pakankamai arti esančio palydovo, iš kurio galėtų pasisavinti medžiagą, ji negeneruoja jokios šviesos ir ją labai sunku pastebėti. Tokios juodosios skylės vadinamos neaktyviomis arba miegančiomis.
Kalbant apie žvaigždes, tai jų judėjimui įtakos gali turėti skirtingi palydovai: egzoplanetos, kitos žvaigždės arba juodosios skylės.
„Gaia“ teleskopo duomenis tyrusių mokslininkų dėmesį patraukė sena Paukščių Tako žvaigždė. Detaliai analizuodami jos svyravimus, jie aptiko didelę staigmeną. Žvaigždė buvo užfiksuota orbitiniame judėjime su miegančia itin didelės masės juodąja skyle.
Ši juodoji skylė buvo pavadinta „Gaia BH3“. Jos atradimas labai įdomus dėl didelės objekto masės. Vidutinė žinomų žvaigždinės kilmės juodųjų skylių masė mūsų galaktikoje yra maždaug 10 kartų didesnė už mūsų Saulės masę. Tačiau naujai atrastas dangaus kūnas už Saulę savo mase didesnis net 33 kartus.
„Tokį atradimą galima padaryti tik vieną kartą per visą mokslininko gyvenimą“, – džiaugiasi Pasquale Panuzzo, kuris yra pagrindinis šio atradimo autorius.
Dabar astronomams kyla neatidėliotinas klausimas, kaip paaiškinti tokių didelių juodųjų skylių, kaip „Gaia BH3“, kilmę. Dabartinis mūsų supratimas apie tai, kaip evoliucionuoja ir žūsta masyvios žvaigždės, nelabai tinka šiam atvejui.
Dauguma teorijų numato, kad senstant masyvioms žvaigždėms, galiausiai dalis jų masės išlekia į kosmosą, kai jos sprogsta kaip supernovos. Tai, kas lieka iš jų branduolio, toliau traukiasi ir, priklausomai nuo masės, tampa neutronine žvaigžde arba juodąja skyle. Tačiau pastarosios nebūna tokios didelės kaip neseniai aptiktas objektas. Pakankamai didelius branduolius, kad jie taptų 30 kartų didesnės masės už mūsų Saulę juodosiomis skylėmis, paaiškinti labai sunku.
Paieška archyve
