Tik gimusios planetos migruoja – vienos artyn prie žvaigždės, kitos tolyn nuo jos. Priartėjusi pernelyg arti planeta gali būti suplėšyta žvaigždės gravitacijos. Net jei taip nenutinka, vėlesniais laikais kartkartėmis gali nutikti taip, kad planetos orbita destabilizuojama ir ji nulekia tiesiai žvaigždės link. Atrodo, kad mokslininkams pagaliau pavyko atrasti metodą, kurį pasitelkiant galima identifikuoti planetas prarijusias žvaigždes.
Asociatyvi nuotr. / NASA nuotr.
Pastaraisiais metais pavyko aptikti keletą žvaigždžių, kurių spektruose matyti daug kietųjų elementų, iš kurių formuojasi planetų uolienos, tokių kaip kalcio ar silicio. Pernai užfiksuotas žvaigždės žybsnis, kurį greičiausiai sukėlė valgoma planeta. O dabar mokslininkai nustatė, kad planetų valgymo požymių turi kas dvylikta žvaigždė.
Stebint vienos žvaigždės spektrą, paprastai neįmanoma pasakyti, ar ji yra prarijusi planetą: cheminės sudėties pokyčiai dėl planetos suvalgymo daug menkesni, nei galimos variacijos dujose, iš kurių žvaigždė formavosi, taigi neturime vieningo šablono, su kuriuo būtų galima palyginti konkrečius stebėjimus.
Tačiau grupė žvaigždžių, kurios formavosi iš to paties dujų debesies, turėtų gimti su vienoda chemine sudėtimi, tad vėlesni pokyčiai, įvykę dėl planetos prarijimo, būtų matomi gana aiškiai. Problema – kartu gimusios žvaigždės per kelias dešimtis ar šimtus milijonų metų išsibarsto kiekviena sau, todėl identifikuoti tokias grupes sudėtinga.
Iki šiol bandymai analizuoti cheminės sudėties skirtumus apsiribojo dvinarėmis žvaigždėmis, tačiau tai sukelia papildomų paklaidų. Naujojo tyrimo autoriai pasitelkė „Gaia“ teleskopo duomenis ir ištyrė 91 žvaigždžių porą, kurias skiria bent 4000 astronominių vienetų, tačiau jos juda vienodu greičiu ir kryptimi. Visų žvaigždžių temperatūros, masės ir vidutinė cheminė sudėtis panašios į Saulės.
Daugumos porų narių cheminė sudėtis praktiškai nesiskyrė tarpusavyje, tačiau septyniose porose skirtumai pastebėti. Ir, kas svarbiausia, įvairių elementų (iš viso nagrinėtas net 21) gausos skirtumai priklausė nuo jų kondensacijos temperatūros: kuo elementas „kietesnis“ (kondensacijos temperatūra aukštesnė), tuo didesnis sudėties skirtumas. Vienintelis įvykis, paaiškinantis tokią tendenciją, yra uolinės planetos prarijimas: jose daugiausiai yra kietųjų elementų, tad tas atsiliepia ir žvaigždės sudėties pokyčiui.
Saulės sistemai panašus scenarijus negresia: bent jau kiek galime apskaičiuoti, planetų orbitos turėtų išlikti stabilios milijardus metų, iki žvaigždė išsipūs į raudonąją milžinę. Tada ji tikrai praris Merkurijų ir Venerą, o galbūt ir Žemę, bet tai – jau kita istorija.
Paieška archyve
