Pagal „Apollo“ programą į Mėnulį atskridę astronautai jo paviršiuje įrengė pirmuosius seismografus ir nustatė Mėnulio drebėjimų dažnį bei stiprumą.
Dabar, praėjus pusei amžiaus nuo Mėnulio seisminio aktyvumo duomenų rinkimo, mokslininkai vėl juos pateikė analizei, sugebėjo iš jų pašalinti trukdžius ir iš esmės pakeitė Mėnulio seisminio aktyvumo įverčius.
Paaiškėjo, kad prietaisai tada užfiksavo ne 13 tūkst. mėnulio drebėjimų, kaip manyta anksčiau, o beveik tris kartus daugiau. Tarp jų yra netikėtai daug silpnų drebėjimų, kurie koncentruojasi šiauriniame Mėnulio pusrutulyje.
Iš visų kosminių kūnų Mėnulis, vienintelis natūralus ir gana didelis mūsų planetos palydovas, yra arčiausiai Žemės. Mėnulis užima svarbią vietą danguje, daro įtaką Žemės gyvenimui, nes sukelia potvynius ir atoslūgius vandenynuose, ir yra geriausiai prieinamas tiesioginiams tyrimams. O ateityje galbūt ir žmonių tyrimams bei naudojimui.
Dabar Mėnulio tyrimai nusileidimo aparatais išgyvena renesansą, tačiau įvairių šalių mokslininkai labai atidžiai jį tyrinėjo ir prieš pusę amžiaus – „kosminių lenktynių“ laikais.
1961-1972 m., vykdant NASA „Apollo“ programą, buvo sukurta ir į Mėnulį paleista 10 pilotuojamų erdvėlaivių. Tai leido daug sužinoti apie palydovo geologiją, jo praeitį ir dabartį. Be kitų prietaisų, astronautai Mėnulio paviršiuje įrengė dviejų tipų seismografus: tuos, kurie fiksuoja trimatį ilgo periodo seisminių bangų sklidimą, ir tuos, kurie fiksuoja greitesnius virpesius.
Iki šiol visos mūsų žinios apie Mėnulio drebėjimą buvo grindžiamos tik pirmųjų prietaisų duomenimis, nes „trumpo periodo“ seismografai daugiausia fiksavo triukšmą. Trikdžius lėmė didžiuliai temperatūros svyravimai, būdingi Mėnulio dienai, ir tuometinio radijo ryšio netobulumas. Jų iššifruoti naudojant neseniai naudotas technologijas buvo neįmanoma – iki šiol niekas nebandė.
Šios užduoties ėmėsi japonų ir prancūzų seismologas Keisuke Onodera, kuris ką tik pranešė apie savo išvadas Mėnulio ir planetų mokslo konferencijoje Jungtinėse Valstijose (Lunar and Planetary Science Conference) ir parengė straipsnį apie jas žurnale „Journal of Geophysical Research“.
Mokslininkas analizavo suskaitmenintus „Apollo“ archyvo duomenis – iš pradžių jie buvo saugomi kaip 12 000 magnetinės juostos ritinių. Tam net neprireikė sudėtingų dirbtiniu intelektu paremtų algoritmų: japonas naudojo standartinius triukšmo šalinimo metodus, panašius į tuos, kurie veikia ausinėse. Jie atimdavo slenkamąjį vidurkį ir taip iš triukšmo ištraukdavo pradinį signalą.
Tris mėnesius trukęs kruopštus darbas leido Onoderai nustatyti 30 000 kandidatų – įrašų fragmentų, kurie, jo manymu, buvo panašūs į Mėnulio virpesius. Dėl to japonai aprašė 22 tūkst. naujų drebėjimų, kurie papildė 13 tūkst. anksčiau žinomus seismografų dėka. Taigi Mėnulio seisminis aktyvumas buvo tris kartus didesnis, nei manyta anksčiau.
Akivaizdu, kad tarp aprašytų Mėnulio drebėjimų daugumą sudaro nedideli drebėjimai, susiję su meteoritų ar mažų asteroidų kritimu, taip pat Mėnulio drebėjimai su giliu židiniu, kurie reguliariai kyla dėl potvynių jėgų ir Žemės artumo. Kartu paaiškinti 46 seisminio aktyvumo epizodus nedideliame gylyje (apie 10 km) pasirodė sunkiau.
Belieka tikėtis, kad Onoderos išvados padės patvirtinti, paneigti ar geriau interpretuoti kitais metais planuojamą NASA misiją, kurios metu į Mėnulio paviršių turėtų būti atgabenti nauji seismografai.
Paieška archyve
