Saulė, kad ir kiek daug tyrinėjama, dar turi ne vieną paslaptį. Turbūt didžiausia iš jų yra vainiko kaitinimas: Saulės vainikas, išorinė atmosferos dalis, yra apie 200 kartų karštesnis už fotosferą – žvaigždės paviršių. Šaltesnis kūnas karštesnio kaitinti negali, taigi kažkoks procesas plazmą kaitina papildomai.
Per pastarąjį dešimtmetį mokslininkai priėjo bendros išvados, kad tas procesas turi būti susijęs su Saulės magnetiniu lauku. Visgi tikslesnė proceso prigimtis ir detalės lieka neaiškūs.
Asociatyvi „Pixabay“ nuotr.
Naujas tyrimas mus priartina prie atsakymo – jame parodoma, kad ramios Saulės magnetinis laukas labai stipriai susilankstęs, tad jame gali vykti dažni energiją paskleidžiantys persijungimo procesai.
Tyrimo autoriai atliko aukščiausios raiškos ramios Saulės stebėjimus. Naudodami specialiai Saulės tyrimams skirtą Daniel K. Inouye Saulės teleskopą (DKIST) Havajuose, jie padarė Saulės nuotraukų, kurių erdvinė skyra siekė vos apie 60 kilometrų. Įprastai tokie detalūs stebėjimai koncentruojami ties Saulės dėmėmis – tamsesniais regionais, kuriuose magnetinis laukas stiprus ir įvairiai susisukęs, – tačiau šiems stebėjimams pasirinktas ramus regionas toli nuo bet kokių dėmių.
Dėmių plotas įprastai panašus į visos Žemės, o ramios Saulės paviršius suskilęs į granules, kurių matmenys siekia apie 1000 kilometrų. Stebėjimai apėmė keletą granulių; juose identifikuoti 53 magnetiniai „elementai“, tokie kaip kilpos ar magnetinio lauko iškilimo ar sukritimo į Saulę zonos. Vienas elementas vos per 400 kilometrų tris kartus pakeičia magnetinio lauko kryptį. Kitaip tariant, ten magnetinis laukas susilankstęs kaip gyvatė.
Tokia konfigūracija reiškia, kad daugelyje vietų priešingos krypties magnetinį lauką turintys plazmos elementai yra vienas šalia kito. Jiems susilietus, gali įvykti magnetinis persijungimas, kai magnetinis laukas ir plazma staigiai pereina į mažiau sulankstytą būseną, o magnetinė energija išskiriama į aplinką ir įkaitina daleles. Būtent magnetinio persijungimo įvykiai ramioje Saulėje greičiausiai ir yra energijos šaltinis vainiko plazmai.
Naujasis atradimas parodo sąlygas, leidžiančias tiems įvykiams nutikti pakankamai dažnai. Aišku, viena magnetinė gyvatė – dar ne vienareikšmiškas įrodymas, kad būtent jos ir šildo Saulės vainiką, bet žingsnis ta kryptimi jau žengtas.
Daugiau aukštos skyros ramios Saulės stebėjimų parodys, kokia magnetinio lauko konfigūracijų įvairovė ten yra iš tikro ir kiek visoje Saulėje vykstantys magnetiniai procesai šildo jos atmosferą.
Tyrimo rezultatai publikuojami „The Astrophysical Journal Letters“.
Paieška archyve
