Kaip ir kiekviena planeta, Merkurijus tik susiformavęs buvo karštesnis, nei yra dabar. Tiesa, ne paviršiuje, o gelmėse. Pirmykštis karštis – tiek sugeneruotas formavimosi metu, tiek iš radioaktyvių elementų skilimo – po truputį nyksta, tad planeta traukiasi. Merkurijus turi santykinai labai didelį metalinį branduolį, taigi vėsimas jo dydžiui turi didesnį poveikį, nei kitų planetų atveju.
© NASA/Johns Hopkins University Applied Physics Laboratory/Carnegie Institution of Washington (Public Domain) | en.wikipedia.org
Dar 1974 metais, kai zondas „Mariner 10“ padarė pirmąsias Merkurijaus paviršiaus nuotraukas, mokslininkai pastebėjo ilgas raukšles, besidriekiančias šimtus kilometrų. Tai greičiausiai yra sprūdžių išraiška, kai besitraukiančios planetos pluta sutrūkinėjo ir viena jos dalis palindo po kita. Matuodami šių šlaitų aukštį, astronomai nustatė, kad Merkurijaus spindulys nuo susiformavimo sumažėjo maždaug septyniais kilometrais.
Tačiau kol kas neaišku, kaip tas traukimasis vyko – ar viskas nutiko prieš milijardus metų, ar po truputį vyksta iki šių dienų, ar dar kitaip. Šlaitų amžių įvertinti galima pagal kraterius: jei šlaitas kerta kraterį ir krateris atrodo sutrauktas statmena šlaitui kryptimi, tai reiškia, kad krateris senesnis už sprūdį. Ir priešingai, jei krateris atrodo nepaveiktas, vadinasi, jis už sprūdį jaunesnis. Bet dauguma kraterių yra milijardų metų amžiaus, taigi nustatyti, ar šlaitai keitėsi vėlesniais laikais, darosi vis sunkiau. Yra žinomi keli šlaitai, kertantys mažiau nei 300 milijonų metų senumo kraterius, bet jie toli gražu neapima visos planetos.
Naujame tyrime pristatomi požymiai, jog dauguma šlaitų raukšlėjosi per pastaruosius kelis šimtus milijonų metų. Tie požymiai – šlaitų keterose matomos įdubos, vadinamos grabenais. Apskritai grabenai yra įgriuvos, susidarančios dėl grunto prasiplėtimo. Atrodo keista, kad planetai traukiantis, kažkur pluta prasiplečia, bet pabandę sugniuždyti, pavyzdžiui, tešlos gabalą pamatytumėte, jog taip tikrai gali nutikti. Ir raukšlių viršūnės yra tikėtiniausia tokių pokyčių vieta.
Analizuodami zondo „MESSENGER“ nuotraukas, darytas maždaug prieš dešimtmetį, mokslininkai pamatė daugybę įdubų. Žinodami, kaip dažnai į Merkurijų krenta įvairaus dydžio meteoritai, jie galėjo nustatyti ir įdubų amžiaus viršutinę ribą: senesnių įdubų tiesiog nebesimatytų, nes meteoritų pakeltos paviršiaus dulkės jas būtų užpylusios.
Gauta riba – 300 milijonų metų. Ji gerai dera su jauniausių žinomų šlaitų amžiumi, tačiau įdubos randamos praktiškai visoje planetoje. Taigi Merkurijus traukėsi dar ir geologiškai nelabai senais laikais – per paskutinius kelis šimtus milijonų metų.
Daugelio šlaitų keterų nuotraukos nebuvo pakankamai kokybiškos, kad būtų galima identifikuoti ten esančias įdubas. Šios vietos bus vienas pirmųjų taikinių, kurį nagrinėti imsis bendra Europos ir Japonijos misija „BepiColombo“, pasieksianti Merkurijų 2026 metais.
Tyrimo rezultatai publikuojami „Nature Geoscience“.
Paieška archyve
