Asteroidai yra viena galimų vietų, kur ateityje žmonės gyvens kosmose. Tiesa, priešingai nei planetose, asteroiduose turbūt bus gyvenama po paviršiumi, „kojomis į išorę“: įsuktame asteroide bus sukuriama gravitacijos, nukreiptos tolyn nuo sukimosi ašies, iliuzija.
Asociatyvi „Pixabay“ nuotr.
Aišku, tam reikės asteroidą gerokai perdaryti – išrausti jame milžinišką urvą gyvenimui arba apskritai išardyti asteroidą ir iš jo suformuoti besisukantį cilindrą, apgaubtą kokia nors tvirta medžiaga, sulaikančią nuo išsilakstymo.
Skamba kaip be galo brangus ir ilgas projektas, tačiau toks įspūdis gali būti apgaulingas. Bent jau taip teigiama naujame straipsnyje, kuriame pristatomas planas, kaip asteroidą paversti tinkamu gyvenimui vos per 12 metų, išleidžiant mažiau, nei NASAi kainuos žmonių grįžimas į Mėnulį.
Planas remiasi dviem pagrindinėmis technologijomis: resursų išgavimu iš asteroido ir save atkartojančių sistemų gamyba.
Iš Žemės į asteroidą keliautų vos vienas erdvėlaivis, kuriame būtų valdymo stotis ir keli vaikštantys zondai („vorai“) bei elektronikos komponentai dar keliems tūkstančiams vorų. Vorai iškastų uolienas iš asteroido, perdirbtų jas į reikalingas medžiagas ir pasigamintų daug kopijų, kurioms tereikėtų įdiegti atsigabentas mikroschemas. Vėliau tūkstančiai vorų galėtų gaminti paprastus prietaisus, kurių pagalba imtų perdarinėti asteroidą į toro formos gyvenamą erdvę. Būtent toro forma, pasak tyrimo autoriaus, suteiktų daugiausiai gyvenamojo ploto įdėjus tam tikrą pastangų kiekį.
Asteroidas, tinkamiausias perdirbimui, yra Atira – maždaug penkių kilometrų skersmens akmuo, kurio orbita aplink Saulę artima Žemės orbitai. Tai reiškia, kad jis iš Saulės gauna panašiai energijos, todėl būtų santykinai lengva reguliuoti naujosios gyvenamosios erdvės temperatūrą. 12 metų užtruktų asteroido formos perdirbimas; vėliau dar reikėtų jo vidų užpildyti atmosfera ir vandeniu, įveisti biosferą.
Visa tai galėtų vykdyti ir žmonės, nes jie jau būtų apsaugoti nuo žalingos spinduliuotės bei mikrometeoritų. Vieno erdvėlaivio skrydžio ir visos įrangos kaina siektų vos apie 4–5 milijardus dolerių. Planas, reikia pripažinti, skamba fantastiškai, ir greičiausiai jam trūksta įvairių svarbių detalių. Bet net jei jis tik apytikriai realistiškas, nurodoma kaina ir laikotarpis daro projektą ypatingai patrauklų. Apie jį netgi galėtų svarstyti privačios bendrovės. Ką gali žinoti, gal po keleto metų naujosios kosmoso lenktynės nusigręš nuo Marso į asteroidus?
Tyrimo rezultatai paskelbti žurnale „arXiv“.
Paieška archyve
