Per artimiausią dešimtmetį Mėnulyje leisis ne vienas didžiulis erdvėlaivis. Tiek NASA „Artemis“ programa, tiek Kinija planuoja ne tik nuskraidinti žmones į palydovą, bet ir įrengti nuolatines tyrimų stotis. Tam reikės gausybės išteklių – žinoma, dalį jų galima bus pasigaminti tiesiai Mėnulyje, bet toli gražu ne visus. Taigi ir kosminių skrydžių reikės daug.
 Asociatyvi „Pixabay“ nuotr. |
|---|
Kiekvieno nusileidimo Mėnulyje metu į viršų bus pakeliama daugybė paviršinių dulkių – regolito. Mėnulio gravitacija – silpna, o atmosferos nėra apskritai, taigi dulkės gali lėkti labai toli. Maža to, regolito granulės yra labai aštrios ir turi elektrinį krūvį, todėl prie visko kimba bei braižo paviršius. Visi šie veiksniai didina pavojų orbitiniams zondams, mat jie nėra pritaikyti sąveikai su tankiais dalelių srautais, tokiais, kaip Žemės atmosfera.
Naujame tyrime bandoma šį pavojų įvertinti kiekybiškai. Pasinaudodami skaitmeniniais modeliais, eksperimentais specialiai įrengtose kamerose paraboline trajektorija skriejančiuose lėktuvuose bei nuotraukomis iš „Apollo“ ir įvairių robotinių misijų, tyrėjai apskaičiavo, kokį greitį gali įgyti regolito dalelės, pučiamos erdvėlaivio išmetamųjų dujų, ir kaip aukštai bei toli jos nukeliauja.
Jie įvertino poveikį dviem galimiems orbitoje skrendantiems objektams: „Lunar Gateway“ kosminei stočiai bei arti paviršiaus skrendančiam erdvėlaiviui. „Lunar Gateway“ (Mėnulio vartų) stotis turėtų skraidyti praktiškai ašigaline orbita aplink Mėnulį, nutoldama nuo jo dideliu atstumu, niekada nepriartėdama arčiau nei 1500 kilometrų nuo paviršiaus, ir tai tik virš šiaurinio ašigalio, prie kurio nusileidimų bus daug mažiau.
Visgi ir ją pasieks iki dešimčių tūkstančių dalelių į kvadratinį metrą regolito srautas po kiekvieno nusileidimo. Tai nėra daug ir pačios stoties struktūrai pavojaus nekelia, bet jautrius elektroninius prietaisus gali pažeisti. Tuo tarpu žemojoje Mėnulio orbitoje – 110 km aukštyje virš paviršiaus – skrendantis erdvėlaivis gali susidurti su šimtų milijonų dalelių į kvadratinį metrą srautu. Toks vėjas gali subraižyti iki 4 % stiklinių paviršių.
Taigi užtenka praktiškai vieno skrydžio pro regolito vėją, kad išeitų iš rikiuotės dauguma jautrių kamerų objektyvų ir panašių prietaisų. Aišku, pavojingiausias srautas sutinkamas tik tuo atveju, jei erdvėlaivis skrenda labai nepalankia trajektorija ir pasipainioja tiesiai ties kylančiu debesiu. Taigi didžiausių nemalonumų būtų galima išvengti koordinuojant skrydžio trajektorijas ir nusileidimų laiką.
Tą padaryti gali būti sudėtinga, kai Mėnulyje vienu metu dirbs kelių kosmoso agentūrų ir privačių kompanijų erdvėlaiviai bei nusileidimo moduliai. Iš kitos pusės, be tokių susitarimų Mėnulio misijos bus daug brangesnės, sudėtingesnės ir pavojingesnės.
Tyrimo rezultatai „arXiv“.
Paieška archyve
