Saturno palydovas Mimas garsus panašumu į Mirties žvaigždę iš Žvaigždžių karų – didžiulis krateris Heršelis yra ryškiausia jo paviršiaus struktūra. Tektoninių procesų požymių Mime nematyti, priešingai nei, pavyzdžiui, gretimame palydove Encelade.
 Mimas. „Pixabay“ nuotr. |
|---|
Encelado tektoniką paaiškina popaviršinis vandenynas, tad jos nebuvimas greičiausiai reiškia, kad Mimas tokio vandenyno neturi. Iš kitos pusės, „Cassini“ zondo matavimai perša priešingą išvadą: palydovo svyravimus aplink pusiausvyros padėtį orbitos atžvilgiu, vadinamus libracijomis, geriausiai paaiškina modelis, pagal kurį 24-31 kilometro storio ledo kepurė dengia vandenyną.
Naujame tyrime vandenyno egzistavimas ir galima evoliucija nagrinėjami analizuojant Heršelio kraterio formavimąsi. Skaitmeniniu modeliu tyrėjai išnagrinėjo, kaip atrodytų krateris, susiformavęs po stipraus smūgio į skirtingų konfigūracijų Mimą. Paaiškėjo, kad jei tinkamo dydžio asteroidas būtų trenkęsis į Mimą su 24-31 km storio ledo pluta, joje būtų išmušęs kiaurymę, kuri stingdama suformuotų gerokai kitokį kraterį, nei matomas.
Taigi tuo metu, kai Heršelio krateris formavosi, Mimo pluta tikrai buvo daug storesnė. Tai nebūtinai reiškia, kad Mimas šiandien neturi vandenyno. Priešingai – gali būti, kad vandenynas yra ir po truputį gilėja, o pluta – plonėja. Toks scenarijus paaiškintų tiek šiandienines libracijas (jos priklauso tik nuo dabartinių vandenyno savybių), tiek geologinių procesų padarinių nebuvimo (padariniai atsiranda per ilgą laiką, taigi priklauso labiau nuo praeities vandenyno savybių).
Jei taip ir yra, ir Mimo vandenynas atsirado geologiškai neseniai, tolesni palydovo tyrimai padės suprasti, kaip atsiranda ir vystosi dangaus kūnai su polediniais vandenynais, o tai svarbu gyvybės paieškoms tiek Saulės sistemoje, tiek už jos ribų.
Tyrimo rezultatai publikuojami „Geophysical Research Letters“.
Paieška archyve
