2017 metais aptikome pirmąjį tarpžvaigždinį svečią Saulės sistemoje – `Oumuamua. Po poros metų pro šalį pralėkė tarpžvaigždinė kometa Borisov. Pagal kai kuriuos skaičiavimus, tokių objektų pas mus apsilanko tūkstančiai kasmet, tiesiog dauguma yra pernelyg blyškūs ar skrieja pernelyg toli nuo Saulės, kad galėtume juos aptikti.
Asociatyvi „Pixabay“ nuotr.
Bet situacija keičiasi – netrukus pradėsiantis veikti Veros „Rubin“ teleskopas per dešimtmetį, tikėtina, aptiks bent kelias dešimtis šių kūnų. O tada jau galima pradėti kalbėti ir apie misiją kurio nors vieno jų link. Tokios misijos perspektyvos aptariamos naujame straipsnyje. Aptikus objektą, reikia ir kuo tiksliau išmatuoti jo orbitą.
Autorių teigimu, tą efektyviausiai padarytų du kosminiai teleskopai, vienas Saulės-Žemės sistemos L2 taške, šalia „Jameso Webbo“ kosminio teleskopo, kitas Žemės-Mėnulio L1 taške, tarp planetos ir palydovo. Detektoriai nuolat judėtų vienas kito atžvilgiu, tačiau jų padėtis visada tiksliai žinotume, taigi jų nufotografuotų tarpžvaigždinių objektų padėtis irgi galėtume nustatyti gana patikimai.
Tikėtina, kad per dešimtmetį aptiksime maždaug vieną tarpžvaigždinį klajūną, kurį pasiekti galėtų nedidelis zondas. Zondas, tiesa, turėtų būti paruoštas iš anksto ir priparkuotas tame pačiame L2 taške, mat iš ten pasileisti į tarpplanetinę kelionę galima daug paprasčiau ir greičiau, nei nuo Žemės paviršiaus.
Labiausiai tikėtina, kad taikinys bus panašaus dydžio į `Oumuamua arba šiek tiek mažesnis, t.y. Iki kelių šimtų metrų ilgio. Priartėjęs prie praskrendančio objekto, zondas galėtų jį apfotografuoti ir atlikti paviršiaus medžiagų analizę.
Taip būtų galima nustatyti, iš ko objektas susideda, kuo skiriasi nuo analogiškų Saulės sistemos kūnų ir leistų patikrinti radikalias hipotezes, kad bent kai kurie tarpžvaigždiniai objektai yra protingų civilizacijų atsiųsti zondai.
Tyrimo rezultatai „arXiv“.
Paieška archyve
