Tyrėjai išsiaiškino, kad Visata plečiasi visiškai kitokiu greičiu, nei manyta anksčiau – tai novatoriškas atradimas, galintis pakeisti mūsų dabartinį supratimą apie kosmosą.
Asociatyvi „Pixabay“ nuotr.
Naujame „The Astrophysics Journal“ publikuotame dokumente tarptautinė tyrėjų komanda, siekdama nustatyti Visatos sudėtį ir plėtimosi greitį, ištyrė šviesą, kurią skleidžia 1550 skirtingų supernovų – kai kurios iš jų yra netoli mūsų pačių Paukščių Tako, o kai kurios – už milijonų šviesmečių tolimiausiuose visatos pakraščiuose.
Jų atlikta analizė, pavadinta „Pantheon+“, apima kai kuriuos išsamiausius kada nors atliktus matavimus.
„Su šiais „Pantheon+“ rezultatais“, – leidiniui „The Harvard Gazette“ sakė Dillonas Broutas, Harvardo Astrofizikos centro bendraautoris ir tyrėjas, – „mes galime nustatyti iki šiol tiksliausius visatos dinamikos ir istorijos dėsningumus“.
Įdomu tai, kad jų išvados patvirtina kai kurias egzistuojančias teorijas apie tamsiąją materiją, paslaptingą, tačiau gausią medžiagą, kurią mokslininkai dar turi pastebėti ar tiesiogiai išmatuoti, ir tamsiąją energiją, hipotetinę energijos formą, kuri elgiasi kaip gravitacijos priešingybė.
Jų tyrimai rodo, jog visą visatą apytiksliai sudaro du trečdaliai tamsiosios energijos ir trečdalis materijos, o pastaroji daugiausia susideda iš tamsiosios medžiagos.
„Peržiūrėjome duomenis, – tęsė D. Broutas, – ir dabar galime drąsiau nei bet kada anksčiau pasakyti, kaip visata vystėsi per savo gyvavimo laikotarpį ir jog dabartinės geriausios tamsiosios energijos ir tamsiosios materijos teorijos yra tvirtos.
Tačiau tuo pat metu tyrimas nepadeda pašalinti vieno iš didžiausių neatitikimų astronomijos srityje: „Hablo įtampos“ arba akivaizdaus neatitikimo tarp ankstesnių, lokaliai išmatuotų Visatos plėtimosi greičio įverčių ir matavimų, gautų iš kosminės mikrobangų spinduliuotės fono, ankstyviausios žinomos visatos stadijų elektromagnetinės liekanos.
Nauji tyrimai rodo, kad visata plečiasi maždaug 160 000 mylių per valandą greičiu, o ankstesni matavimai, kuriuose atsižvelgta į kosminį mikrobangų foną, rodė, jog visata plečiasi daug lėčiau.
Ir nors „Pantheon+“ galėjo patvirtinti šį neatitikimą, analizė nepateikė jokių tikslių atsakymų.
„Manėme, kad mūsų duomenų rinkinyje būtų įmanoma rasti naujų užuominų, kaip išspręsti šias problemas“, – „Harvard Gazette“ sakė D. Broutas, „tačiau mes pastebime, kad mūsų duomenys atmeta daugelį šių galimybių ir esminiai neatitikimai išlieka kaip niekad užsispyrę“.
„Tai neabejotinai rodo“, – sakė tyrėjas agentūrai „Agence France-Presse“, – kad mūsų supratime apie visatą gali būti kažkas blogo.
Akivaizdu, kad „Pantheon+“ atvėrė daugiau durų nei uždarė. Tačiau tai tam tikra prasme ir yra mokslinio proceso grožis – D. Brouto ir jo komandos atlikti tyrimai vis tiek galėtų padėti pagrindus daugeliui būsimų atradimų.
„Mums, kaip mokslininkams, ne viską sekasi gerai suprasti“, – AFP tęsė D. Broutas. „Mūsų supratimu vis dar laukia didelė revoliucija, kuri gali įvykti mūsų gyvenime.
Paieška archyve
