Didysis Oriono ūkas yra vienas iš labiausiai ištirtų mūsų dangaus regionų. Jis yra Oriono žvaigždyno viduryje, toks didelis, artimas ir ryškus, kad jį galima pamatyti plika akimi: tai didžiulis debesų kompleksas, gimdantis ir auginantis jaunas žvaigždes, rašo „Science Alert“.
Kadangi jis yra palyginti arti (už 1344 šviesmečių), tai yra vienas svarbiausių dangaus stebėjimų objektų, padedančių suprasti žvaigždžių formavimąsi. Nors į šį ūką žvelgiame nuo tada, kai jis pirmą kartą oficialiai buvo atrastas 1610 m., tačiau dar neatskleidėme visų jo paslapčių.
JWST užfiksuotas Oriono ūko vaizdas / NASA, ESA, CSA, PDRs4All ERS Team, S. Fuenmayor & O. Berné nuotr.
Dabar galingiausias kada nors sukurtas kosminis teleskopas leido mums naujai pažvelgti į Oriono ūko širdį.
Astronomai teigia, kad naujieji Jameso Webbo (JWST) kosminio teleskopo „NIRCam“ kameros gauti vaizdai yra patys detaliausi ir ryškiausi iš visų iki šiol matytų. Analizė tebevyksta, tačiau tikimasi, kad apie šią neįtikėtiną galaktikos dalį sužinosime ką nors naujo ir įspūdingo.
„Mus pakerėjo kvapą gniaužiantys Oriono ūko vaizdai. Šį projektą pradėjome 2017 m., taigi šių duomenų laukėme daugiau nei penkerius metus, – sako astrofizikas Elsas Peetersas iš Vakarų universiteto Kanadoje. – Šie nauji stebėjimai leidžia geriau suprasti, kaip masyvios žvaigždės transformuoja dujų ir dulkių debesis, kuriuose jos gimsta. Masyvios jaunos žvaigždės išspinduliuoja didelius ultravioletinės spinduliuotės kiekius tiesiai į jas supantį gimtąjį debesį, o tai keičia debesies fizinę formą ir jo cheminę sudėtį. Kaip tiksliai tai veikia ir kokios įtakos turi tolesniam žvaigždžių ir planetų formavimuisi, dar nėra gerai žinoma.“
Žvaigždžių formavimasis yra dujinis ir dulkėtas procesas. Mažos žvaigždės gimsta iš tankių dulkių ir dujų debesų sankaupų, kurios, veikiamos gravitacijos, suyra ir pradeda kaupti medžiagą iš aplinkinių debesų, o žvaigždei sukantis susiformuoja diskas.
Pats šio proceso pobūdis reiškia, kad jį sunku įžvelgti: visos dulkės ir dujos užstoja šviesą, o tai trukdo pamatyti, kas yra viduje.
Tačiau ilgesnės infraraudonųjų spindulių bangos, kuriomis JWST stebi Visatą, gali prasiskverbti pro dulkes, todėl galime pamatyti regionus, kurių neįmanoma pamatyti trumpesnių bangų ilgiais, pavyzdžiui, matomuoju spektru.
Todėl mokslininkai labai džiaugiasi, kad teleskopą galės naudoti žvaigždžių formavimuisi tirti ir sužinoti naujų iki šiol sunkiai pastebimų šio proceso detalių.
Paieška archyve
