Šiandien Marso paviršius yra sausesnis už Sacharos dykumą. Praeityje situacija buvo visiškai kitokia – daugybė upių vagų ir ežerų baseinų rodo, kad jaunystėje Marse būta daug vandens. Prieš maždaug tris milijardus metų vandens nebeliko. Kodėl?
Asociatyvi „Pixabay“ nuotr.
Dauguma mokslininkų laikosi nuomonės, kad nykstanti atmosfera, ypač šiltnamio efektą sukeliantis anglies dvideginis, lėmė Marso išdžiūvimą – paviršinis vanduo arba sustingo į ledą, arba išgaravo (ir taip pat pabėgo į kosmosą).
Bet naujo tyrimo autoriai teigia, kad Marsą šiltą palaikė kažkoks kitas veiksnys. Mokslininkai pasinaudojo daugybe Marso paviršiaus nuotraukų, darytų orbitiniais zondais, bet skaitmeniniais klimato modeliais. Nuotraukose identifikavę upių vagas ir jų pakraščių suirimo lygį, tyrėjai susidarė vaizdą, kaip keitėsi Marso upių tinklas, planetai džiūstant.
Esminis rezultatas buvo toks, kad prieš maždaug 3,6-3 milijardo metų Marso upių tinklas praretėjo, tačiau nepranyko. Tokį pokytį galima paaiškinti, jei planeta atšalo maždaug dešimčia laipsnių, tačiau to nepakako visiškai sustingdyti vandeniui. Tada mokslininkai ištyrė įvairių skaitmeninių Marso klimato modelių prognozes, ieškodami modelio, kuris geriausiai atitiktų stebėjimų rezultatus.
Paaiškėjo, kad anglies dvideginio mažėjimas atmosferoje nesukelia tokio staigaus atšalimo. Taigi turėjo būti koks nors kitas veiksnys, palaikęs ankstyvą Marsą šiltą, o vėliau išnykęs. Tyrimo autoriai siūlo dvi galimybes: ledo kristalų debesis aukštai atmosferoje, kurie veikia kaip šiltnamio stogas, arba vandenilio dujas, kurios galimai veržėsi iš planetos gelmių.
Kuri idėja teisingesnė – jei apskritai bent viena iš jų teisinga – kol kas pasakyti neįmanoma. Šis atradimas padės geriau suprasti ne tik Marso, bet ir apskritai planetų klimato pokyčius, taigi bus svarbus ir ieškant gyvybei tinkamų sąlygų už Saulės sistemos ribų.
Tyrimo rezultatai publikuojami „Science Advances“.
Paieška archyve
