Naujas metodas, kuriuo galima tirti kai kuriuos ryškiausius visatos objektus, mokslininkams suteikė galimybę atrasti dar vieną visatos paslaptį.
Asociatyvi „Pixabay“ nuotr.
Kvazarai yra labai šviesūs galaktikų branduoliai, kuriuose yra itin aktyvios supermasyvios juodosios skylės. Intensyvią kvazarų spinduliuotę skleidžia didžiuliai kiekiai karštų dujų, sudarančių akrecinį diską aplink juodosios skylės žiotis, rašo „Space“.
Naudodamiesi Atakamos didžiuoju milimetrų ir submilimetrų masyvu Čilėje (ALMA), tyrėjai nusitaikė į kvazarą 3C 273. Už 2,4 mlrd. šviesmečių nuo Žemės esantis 3C 273 yra pirmasis atrastas ir arčiausiai mūsų Paukščių tako galaktikos esantis kvazaras. Tačiau dėl jo šviesos sunku stebėti likusias jo galaktikos dalis, ypač ALMA naudojamuose radijo bangų ilgiuose, rašo „Space“.
Tam, kad toje pačioje nuotraukoje būtų galima įžvelgti ir ryškius, ir silpnus objektus, reikalinga savybė, vadinama dideliu dinaminiu vaizdo diapazonu. Įprasto skaitmeninio fotoaparato dinaminis vaizdavimo diapazonas siekia tūkstančius, o ALMA – tik kelis šimtus, todėl ALMA nuotraukose sunku išskirti silpnai matomas detales.
Ieškodami sprendimo būdų, tyrėjų komanda, vadovaujama Shinya Komugi iš Kogakuino universiteto Japonijoje, pritaikė naują metodą, kurį pavadino „savikalibravimu“.
Šis metodas atskleidė iki šiol nematytų detalių apie 3C 273 galaktiką, įskaitant tai, ką mokslininkai savo pranešime apibūdino kaip „nežinomą struktūrą“.
Komanda pastebėjo silpną radijo spinduliuotės juostą, kuri per galaktiką tęsėsi dešimtis tūkstančių šviesmečių. Ši radijo spinduliuotė sklinda iš tokio kiekio vandenilio dujų, kurias jonizavo kvazaro ultravioletinė ir rentgeno spinduliuotė, rašoma tyrime. Šių dujų tiek daug, kad jų masė prilygtų šimtams milijardų Saulės masių.
Astronomai toliau ketina stebi kitus kvazarus, kad geriau suprastų naujai pastebėtą procesą.
„Taikydami tą patį metodą kitiems kvazarams, tikimės suprasti, kaip galaktika vystosi sąveikaudama su centre esančia juodąja skyle“, – pareiškime sakė S. Komugi.
Paieška archyve
