Kaip formuojasi planetos? Pagrindinis modelis šiais laikais yra vadinamasis „šerdies akrecijos“ (angl. core accretion) modelis, pagal kurį planetos prasideda nuo dulkių protoplanetiniame diske, kurios jungiasi tarpusavyje ir auga į vis didesnes uolienas. Galiausiai uolienos išauga tiek, kad jų gravitacija tampa reikšminga ir padeda pagauti kitas uolienas, o gal net ir didelį dujų kiekį – taip, atitinkamai, formuojasi uolinės ir dujinės planetos.
Asociatyvi „Pixabay“ nuotr.
Pagal šį modelį planetos turi pradėti formuotis centrinėje disko dalyje, ne toliau nei kelios dešimtys astronominių vienetų nuo žvaigždės (1 AU yra vidutinis atstumas tarp Saulės ir Žemės, maždaug 150 milijonų kilometrų). Didesniu atstumu tiesiog nėra pakankamai dulkių, kad procesas galėtų prasidėti. Nebent disko dujos, veikiamos savo pačių gravitacijos, ima telktis į sankaupą, kurioje ir dulkių koncentracija tampa užtektina planetos augimui.
Toks scenarijus yra alternatyvaus, gravitacinio nestabilumo, modelio pagrindas. Ir dabar atrastas kol kas geriausias įrodymas, jog bent kartais šis procesas irgi yra svarbus planetų formavimuisi. Tai vyksta sistemoje Vežėjo AB – vos dviejų milijonų metų amžiaus žvaigždėje, kurią nuo mūsų skiria 160 parsekų. Jos protoplanetiniame diske matyti daugybė įvairių struktūrų. Dar 2007 metais viena jų identifikuota kaip galima auganti planeta, tačiau duomenų tikslumo nepakako, kad būtų galima atmesti alternatyvius paaiškinimus.
Per 13 metų laikotarpį reguliariai Hubble teleskopu darytos nuotraukos atskleidė sankaupos judėjimą, kuris atitiko orbitinį judėjimą. Tai leido tyrimo autoriams pagrįstai teigti, jog matoma sankaupa yra planeta, nutolusi beveik 100 AU nuo žvaigždės. Be to, naujausios nuotraukos atskleidžia dar porą galimų planetų formavimosi vietų 430-580 AU atstumu nuo žvaigždės.
Jei 100 AU atstumu augančią planetą dar įmanoma paaiškinti šerdies akrecijos modeliu, nors ir sunkiai, tai 430-580 AU atstumu dulkių telkimasis tikrai negali prasidėti pats savaime. Vadinasi, ten beveik neabejotinai vyksta disko gravitacinio nestabilumo sukeltas sankaupų augimas. Šis atradimas padės suprasti tiek planetų formavimosi procesų įvairovę, tiek ir Saulės sistemos praeitį.
Tyrimo rezultatai publikuojami „Nature Astronomy“.
Paieška archyve
