Baltosios nykštukės yra panašių į Saulę žvaigždžių „pomirtinės“ liekanos. Tai yra maždaug Žemės dydžio, bet Saulės masės, kūnai, sudaryti daugiausiai iš anglies ir deguonies. Labai stipri gravitacija išskirsto nykštukę sudarančius elementus į sluoksnius: lengvai susimaišantys anglis ir deguonis lieka paviršiuje, virš jų gali būti menka helio ir vandenilio atmosfera, o sunkesni elementai nusėda giliau, tad jų nykštukės spektre neturėtų matytis. O visgi kartais matosi.
© Mark Garlick / University of Warwick
Tokie duomenys interpretuojami kaip įrodymas, kad į baltąsias nykštukes kartais krenta jų planetų liekanos. Interpretaciją sustiprina ir neretai prie nykštukių atrandami nuolaužų diskai bei kartais užfiksuojamos planetos ar jų fragmentai, tranzituojantys nykštukių diskais. Visgi tai yra tik netiesioginiai įrodymai, o jų interpretacija remiasi įvairiais modeliais apie nykštukių atmosferas, planetų sandarą ir taip toliau.
Dabar pirmą kartą užfiksuotas, kaip manoma, tiesioginis akrecijos – medžiagos kritimo – į baltąją nykštukę signalas. G29–38 yra viena iš artimiausių Žemei baltųjų nykštukių, nutolusi mažiau nei 14 parsekų. Jos aplinka skleidžia daug infraraudonosios spinduliuotės – tai rodo, kad ją supa dulkės, galbūt sudarančios nuolaužų diską arba pasklidusios po kometos subyrėjimo.
Taip pat žvaigždės spektre aptikta sunkių cheminių elementų pėdsakų, rodančių, kad į ją greičiausiai neseniai krito uolinių planetų ar asteroidų liekanos. Nauji stebėjimai, atlikti Chandra rentgeno teleskopu, atskleidė kartkartėmis vykstančius rentgeno spindulių žybsnius. Tai yra daug aiškesnis medžiagos kritimo įrodymas. Į baltąją nykštukę krentanti planetos nuolauža įkaista iki milijonų laipsnių temperatūros ir ima skleisti rentgeno spindulius – būtent juos ir mato Chandra.
Įvertinta medžiagos kritimo sparta siekia pusantro tūkstančio tonų per sekundę – apie dešimt kartų daugiau, nei rodė ankstesni skaičiavimai, paremti chemine sudėtimi. Tokį neatitikimą galima paaiškinti medžiagos kritimo epizodiškumu arba nykštukės struktūros modelių netikslumu.
Tyrimo rezultatai publikuojami Nature.
Paieška archyve
