Prieš trisdešimt penkerius metus mokslininkai atrado, kad aplink mūsų galaktikos centrą yra paslaptingų ilgų magnetinių gijų. Jų kilmė glumino mokslininkus dešimtmečius, tačiau nauji stebėjimai gali pakeisti tai, ką šiuo metu apie juos žinome.
Asociatyvi „Pixabay“ nuotr.
Kaip rašoma „The Astrophysical Journal Letters“, nauji radijo stebėjimai rodo, kad astronomai buvo aptikę tik nedidelę šių gijų dalį: jų yra mažiausiai 10 kartų daugiau nei buvo žinoma anksčiau, todėl bendras skaičius yra beveik 1000 šių 150 šviesmečių ilgio kosminių gijų.
„Ilgą laiką tyrinėjome atskiras gijas trumparegišku žvilgsniu“, – pranešime teigė pagrindinis šio straipsnio autorius ir pirmasis gijų atradėjas Farhadas Yusefas-Zadehas iš Šiaurės Vakarų universiteto.
„Dabar pagaliau matome bendrą vaizdą – panoraminį vaizdą, užpildytą daugybe gijų. Tik ištyrus keletą gijų, sunku padaryti išvadą apie tai, kas tai yra ir iš kur jos kilusios. Tai yra takoskyra, padedanti geriau suprasti šias struktūras“, – teigė jis.
Tokios daugybės gijų atradimas leido komandai gauti daugiau įžvalgų. Pavyzdžiui, mažai tikėtina, kad jos yra susijusios su supernovos liekanomis. Labiau tikėtina, kad gijos yra Sagittarius A*, supermasyvios juodosios skylės galaktikos centre, produktas. Jos gali būti prijungtos prie radijo burbulų, aptiktų Paukščių Tako centre prieš keletą metų.
Komanda patvirtino, kad magnetiniai laukai išilgai gijų yra sustiprinti. Šią savybę turi visos gijos, ir tai gali patvirtinti tik didesnis dabar astronomų turimų pavyzdžių skaičius.
„Jei, pavyzdžiui, būtumėte iš kitos planetos ir Žemėje sutiktumėte vieną labai aukštą žmogų, galėtumėte manyti, kad visi žmonės yra aukšti. Bet jei darote statistiką apie žmonių populiaciją, galite rasti ir vidutinio ūgio žmonių. Kaip tik tai ir darome, – pridūrė F. Yusefas-Zadehas. – Galime rasti magnetinių laukų stiprumą, jų ilgį, orientaciją ir spinduliuotės spektrą.“
Tačiau dar tiek daug reikia išsiaiškinti. Kodėl jos telkiasi? Kodėl jos išdėsto tolygiai, kaip arfos styga?
„Jos primena įprastus tarpus, aptinkamus saulės energijos kilpose, – sakė F. Yusefas-Zadehas. – Mes vis dar nežinome, kodėl jos patenka į grupes, ar nesuprantame, kaip jos išsiskiria, ir nežinome, kaip atsiranda šie reguliarūs tarpai. Kiekvieną kartą, kai atsakome į vieną klausimą, kyla daug kitų klausimų.“
Šiam vaizdui reikalingą tikslumą pasiekti buvo įmanoma tik dėl Pietų Afrikos radijo astronomijos observatorijos (SARAO) MeerKAT teleskopo galios ir daugiau nei 200 valandų stebėjimų.
Galutinis Paukščių Tako centro vaizdas, paskelbtas kitame leidinyje „The Astrophysical Journal“, yra sunkaus darbo ir laiko, reikalingo norint ištirti šį svarbų mūsų galaktikos regioną, liudijimas.
„Daug laiko praleidau žiūrėdamas į šį vaizdinį ir niekada nuo jo nepavargstu“, – paaiškino pagrindinis antrojo straipsnio autorius Ianas Heywoodas iš Oksfordo universiteto.
„Kai šį vaizdą rodau žmonėms, kurie gali būti naujokai radijo astronomijos srityje ar jos nepažįstantys, visada stengiuosi pabrėžti, kad radijo vaizdavimas ne visada buvo toks, ir koks iš tikrųjų yra MeerKAT teleskopo šuolis į priekį, kalbant apie jo pajėgumus. Man buvo tikra privilegija ilgus metus dirbti su kolegomis iš SARAO, kurie sukūrė šį fantastišką teleskopą“, – pridūrė jis.
Paieška archyve
