Cunamiai prasideda giliai po vandeniu ir tik artėdami prie kranto tampa pastebimomis milžiniškomis bangomis. Prognozuoti cunamį yra labai sudėtinga, tačiau mokslininkai mano, kad sugalvojo būdą, kaip tai padaryti tiksliai ir greitai.
Asociatyvi „Pixabay“ nuotr.
Apie cunamio grėsmę perspėjantys signalai siunčiami po didelių žemės drebėjimų ir ugnikalnių išsiveržimų. Tačiau mes kalbame apie vandenyną – prognozuoti tokius gamtinius reiškinius yra labai sudėtinga. Mokslininkai bandė įvairias idėjas. Pavyzdžiui, povandeninių akustinių bangų stebėjimas davė šiokių-tokių rezultatų. Taip pat bandyti ir ilgi povandeniniai kabeliai, veikiantys kaip savotiški seisminiai jutikliai.
Tačiau dabar mokslininkai nori išbandyti šį tą greitesnio ir išmanesnio. Sūrus vandenynų vanduo yra laidus elektrai, todėl judėdamas keičia magnetinius laukus. Tirdami 2009 ir 2010 metų cunamių duomenis mokslininkai identifikavo tuos magnetinių laukų pokyčius ir mano, kad gali sukurti algoritmą, kuris tuos pokyčius susies su skirtingo aukščio cunamių bangomis. Magnetinių laukų pokyčiai pastebimi anksčiau nei cunamio banga atsirita. Tiesa, taip bus galima laimėti tik vieną-kitą minutę.
Jutikliai būtų montuojami toli nuo krantų, kelių kilometrų gylyje. Taigi, tokia cunamių stebėjimo ir prognozavimo sistema neišvengiamai būtų labai sudėtinga. Ji apimtų magnetinių laukų pokyčius, taip pat vandens lygio svyravimus. Algoritmas taip pat galėtų įvertinti ir kitus rizikos veiksnius, pavyzdžiui, seisminį aktyvumą. Tai leistų pakrančių bendruomenes informuoti bent šiek tiek anksčiau nei naudojant dabartines sistemas.
Nors cunamius dažnai sukelia žemės drebėjimai, o ne klimato pokyčiai, gali būti, kad ateityje jų daugės. Didžiulius cunamius sukelia ir nuošliaužos bei skylantys ledynai. Pavyzdžiui, manoma, kad 2017-ųjų cunamį Grenlandijoje sukėlė nuošliauža, kuri susidarė dėl šylančios žemės. Daug didžiausių aprašytų katastrofiškų bangų susidarė dėl reiškinių, kuriuos klimato kaita gali paskatinti.
Paieška archyve
