Žmonijai nenuilstamai ieškant gyvybės kitose planetose, neturėtume pamiršti, kad galbūt ateiviai su tokiu pačiu uolumu ieško ir mūsų, rašo portalas „Space“.
Šį aspektą tyrę mokslininkai išskyrė daugiau kaip tūkstantį netoliese esančių žvaigždžių, iš kurių būtų visai patogu stebėti tai, kas vyksta Žemėje.
Asociatyvi „Pixabay“ nuotr.
„Jei ten [aplink tas žvaigždes skriejančiose planetose] būtų kosminę erdvę tiriančių stebėtojų, jie galėtų pamatyti biosferos ženklų mūsų blyškiai mėlyną taškelį gaubiančioje atmosferoje, – savo pranešime rašo pagrindinė šio tyrimo autorė, Cornellio universiteto docentė ir jame veikiančio Carlo Sagano instituto direktorė Lisa Kaltenegger. – Ryškiausias iš šių žvaigždžių naktiniame danguje galime įžiūrėti be binoklio ar teleskopo.“
Didesnė dalis iš 4 tūkst. astronomų iki šiol atrastų egzoplanetų buvo aptikta naudojant „tranzitų metodą“, kuomet planeta aptinkama, remiantis reguliariais žvaigždės, apie kurią ji skrieja, spindesio susilpnėjimais, tuo metu, kai planeta praskrieja pro savo žvaigždę iš stebėtojo perspektyvos. Šią strategiją labai efektyviai panaudojo novatoriškas NASA kosminis teleskopas „Kepler“, o šiuo metu sėkmingai taiko ir jo įpėdinis „Transiting Exoplanet Survey Satellite“ (TESS).
Netrukus tyrėjai taip pat galės nuskaityti, ar kai kurių artimiausių tranzitinių planetų atmosferoje yra galimų gyvybės ženklų. Pavyzdžiui, tokia paieška bus viena iš daugelio 9,8 mlrd. JAV dolerių vertės NASA kosminio teleskopo „James Webb“, kurį planuojama pradėti naudoti kitų metų pabaigoje, užduočių. Šį darbą atliks ir būsimieji antžeminiai megaskopai, tokie kaip „Giant Magellan Telescope“.
Naujajame tyrime L. Kaltenegger, kartu su bendraautoriumi, Lehigh universiteto fizikos mokslų docentu Joshua Pepperiu, Žemę įsivaizdavo kaip tranzitinės planetos tyrimo objektą, o ne apie jo šaltinį.
Mokslininkai išnagrinėjo TESS ir Europos kosmoso agentūros erdvėlaivio „Gaia“ sudarytus duomenų rinkinius, ieškodami žvaigždžių maždaug 100 parsekų (maždaug 326 šviesmečių) spinduliu, kurios būtų vienoje linijoje su ekliptika – Žemės orbitos aplink saulę plokštuma. (Toks lygiavimas yra būtinas, norint stebėti, kaip Žemė praskrieja pro saulę).
Atlikus šią paiešką, buvo nustatytos 1004 šį reikalavimą atitinkančios pagrindinės sekos žvaigždės – žvaigždės, kurių šerdyse vandenilis virsta heliu. 508 iš šių žvaigždžių galima „garantuotai bent 10 valandų stebėti Žemės tranzitą“ pro saulę, rašo L. Kaltenegger ir J. Peperis naujame savo tyrime, kuris antradienį (spalio 20 d.) buvo paskelbtas žurnale „Monthly Notices of the Royal Astronomical Society: Letters“.
Paieška archyve
