Jupiterio palydovas Ijo yra vienintelis kūnas Saulės sistemoje, neskaitant Žemės (ir galbūt Veneros), turintis aktyvių ugnikalnių. Palydove jų skaičiuojama daugiau nei keturi šimtai – Jupiterio gravitacija taip tampo ir gniuždo palydovą, kad jo gelmės niekada neatšalo ir vis veržiasi į paviršių.
Jupiterio palydovas Ijo © NASA | commons.wikimedia.org
Išsiveržusi medžiaga ne visa nusėda atgal ant paviršiaus; dalis išlekia į kosmosą ir suformuoja labai retą nepastovią atmosferą. Nors Ijo atmosfera milijardą kartų retesnė, nei Žemės, ją tyrinėdami galime daug geriau suprasti palydovo sandarą. Naujame tyrime pristatomi detalūs Ijo atmosferos stebėjimai, atlikti submilimetrinių bangų teleskopu ALMA.
Tyrėjus labiausiai domino sieros dioksido bei monoksido judėjimas atmosferoje. Šių dujų egzistavimas žinomas jau seniai, bet buvo neaišku, ar jos išsiveržia tiesiai iš ugnikalnių, ar ima garuoti nuo paviršiaus, pakaitinus Saulei.
Šįkart Ijo stebėtas skrydžio pro Jupiterio šešėlį metu, kai jo neveikia tiesioginiai Saulės spinduliai. Tada palydovo paviršiuje esantys sieros junginiai tikrai negali garuoti, todėl visa matoma atmosfera atsiranda tik iš ugnikalnių išsiveržimų.
Gauti duomenys leido apskaičiuoti, kad iš ugnikalnių išsiveržiantys junginiai sudaro 30-50 % visos Ijo atmosferos. Be to, pavyko erdviškai išskirti, kad dujos tikrai veržiasi iš ugnikalnių, nes yra matomos daugiausiai jų aplinkoje, o ne pasklidusios per visą Ijo diską.
Taip pat aptiktos kalio chlorido dujos. Įdomu, kad šios dujos veržėsi iš kitų ugnikalnių, nei sieros junginiai, taigi galima daryti išvadą, kad po Ijo paviršiumi yra skirtingos cheminės sudėties magmos rezervuarų, o ne vientisas magmos okeanas.
Tyrimo rezultatai „arXiv“.
Paieška archyve
