Pernai pavasarį paskelbta pirmoji juodosios skylės nuotrauka – galaktikos M87 centre esančio objekto atvaizdas. Nuotrauka padaryta naudojant radijo interferometriją – techniką, kuri leidžia apjungti daugelio teleskopų stebėjimus į vientisą vaizdą, tarsi turėtume teleskopą, dydžiu prilygstantį atstumui tarp realių teleskopų. Duomenis rinko teleskopai, išdėstyti visoje Žemėje – nuo Havajų ir Kanarų salų iki Antarktidos. Ir nors didžioji dalis duomenų surinkti 2017 metais, dalis teleskopų M87 juodąją skylę (trumpiau žymimą M87*) stebėjo nuo 2009-ųjų.
Juodoji skylė © eventhorizontelescope.org nuotr.
Dabar pristatyta šių duomenų analizė leidžia geriau suprasti, ką matome tose nuotraukose. Spinduliuotė, matoma pernykštėje nuotraukoje, susideda iš dviejų dalių. Dalį šviesos skleidžia prie pat juodosios skylės esančios dujos, o dalis yra tolimų objektų spinduliuotė, sufokusuota juodosios skylės gravitacijos. Pastaroji spinduliuotė visada yra ryškesnė toje juodosios skylės pusėje, kuri sukasi į mus, nes ta kryptimi judantys fotonai įgyja papildomos energijos.
Juodosios skylės sukimosi kryptis per dešimt metų neturėtų pasikeisti, taigi „foninės“ spinduliuotės dedamoji nuotraukoje turėtų būti beveik pastovi – gali kisti tik jos intensyvumas, bet ne santykinis šviesumas skirtingose tamsiojo kūno pusėse.
© M. Wielgus, D. Pesce | EHT Collaboration
Tuo tarpu aplink esančios dujos nuolatos juda, tad jų spinduliuotė turėtų keistis. Nagrinėdami senas ir naujesnes nuotraukas, tyrėjai pamatė, kad šviesiausia atvaizdo dalis yra vis kitoje vietoje, taigi dalį spinduliuotės tikrai skleidžia aplinkinės dujos.
Šiuo metu turimų duomenų nepakanka, kad būtų galima sudaryti kintančio spinduliuotės žiedo atvaizdus, bet tą galbūt pavyks pasiekti netolimoje ateityje, surinkus daugiau duomenų naudojant visą teleskopų masyvą. Šie duomenys leis gana tiksliai įvertinti ir juodosios skylės sukimosi spartą bei kryptį.
Tyrimo rezultatai „arXiv“.
Paieška archyve
