NASA planai sugrąžinti žmones į Mėnulį – projektas „Artemis“ – pasitarnaus ne tik paties Mėnulio ir Saulės sistemos tyrimams bei geresniam supratimui apie kosminių kelionių poveikį žmonėms, bet ir kosmologijai.
© NASA/JPL-Caltech/Jack Burns, Univ. of Colorado, Boulder
Visatos jaunystėje, maždaug nuo 380 tūkstančių iki 180 milijonų metų po Didžiojo sprogimo, buvo epocha, vadinama Tamsiaisiais amžiais – tuo metu nebuvo jokių spinduliuotės šaltinių, o Visatą užpildančios vandenilio ir helio dujos buvo neutralios.
Neutralų vandenilį stebime pagal jo skleidžiamą 21 centimetro, arba 1,4 gigahercų, spinduliuotę, bet dėl Visatos plėtimosi radijo bangos iš tų laikų pailgėja kelias dešimtis kartų, taigi spinduliuotės dažnis tampa keliasdešimt megahercų. Žemėje tai atitinka komunikacijoms naudojamas radijo bangas, todėl astronominiai signalai paskęsta žemiškame triukšme. Mėnulis gali tapti puikiu skydu, uždengiančiu radijo bangas ir leidžiančiu stebėti kosmosą.
NASA mokslininkai apsvarstė ir pristatė bent dvi kosmologinių stebėjimų Mėnulyje misijas. Pirmoji misija, DAPPER, būtų orbitinis zondas, skriejantis aplink Mėnulį ir maždaug trečdalį orbitos praleidžiantis palydovo šešėlyje. Nors tokią misiją galėtume sukurti ir paleisti ir be žmonių skrydžio į Mėnulį, galimybė pasinaudoti „Artemis“ projekto infrastruktūra gerokai sumažintų kainą. Atskirai tokia misija kainuotų apie pusę milijardo dolerių, o kaip „Artemis“ dalis – tik apie 90 milijonų.
Kita, sudėtingesnė misija vadinasi FARSIDE; tai būtų 128 radijo antenų masyvas, kurį dešimties kilometrų skersmens teritorijoje tolimojoje pusėje pastatytų autonominiai mėnuleigiai. Jos kaina gali siekti apie milijardą dolerių. Ir viena, ir kita misija galėtų stebėti iš tolimojo kosmoso ateinančias radijo bangas ir taip nustatyti, kaip vystėsi Visata pirmuosius šimtą milijonų metų. Šios žinios padėtų patikrinti įvairias standartinio kosmologinio modelio detales ir alternatyvias hipotezes apie tamsiosios ir įprastos materijos sąveiką.
Paieška archyve
