Kobaltas yra nepaprastai vertingas metalas. Jis naudojamas elektronikoje. Pavyzdžiui, kobaltas yra labai svarbus elektromobilių gamyboje. Tačiau šio gėrio atsargos senka – mokslininkai prognozuoja, kad kasmet kobalto poreikis augs po maždaug 10 %, o jau 2050-aisiais jo ims trūkti. Ką daryti? Mokslininkai iš Kvinslando universiteto Australijoje kuria naują vertingų metalų išgavimo būdą – idėja labai gudri, bet reikės augalų pagalbos.
Asociatyvi nuotr.
Pagal kobalto gavybą Australija pasaulyje užima ketvirtąją vietą. Šioje šalyje taip pat išgaunamas auksas, nikelis, aliuminis, varis, geležis, sidabras, uranas ir daug kitų vertingųjų iškasenų. Kalnakasyba yra didžiulė pramonės šaka, kurios sėkmė priklauso nuo mastelio – tos kasyklos yra tokios milžiniškos tikrai ne be reikalo. Tačiau metalų išgavimo metodai tikrai nėra tobuli.
Skaičiuojama, kad atliekose (grunte, kuris lieka pašalinus vertingus metalus) kobalto koncentracija siekia 0,1 %. Tai – visai nedidelė dalis, lyginant su kokybiška kasyklose išgaunama žaliava, todėl metalo išgauti tiesiog nebeapsimoka. Tiesa, šis gruntas juk niekur nedingsta – pramonė tiesiog laukia, kol mokslininkai sugalvos efektyvesnius metalų išgavimo būdus ir tas kobaltas galės būti išgrynintas.
Ir Kvinslando universiteto mokslininkai mano, kad jau gali šį tą pasiūlyti. Pasaulyje yra augalų, kurie savo lapuose kaupia iš dirvožemio paimtus metalus. Jei šiuos augalus tikslingai pasodintume į kalnakasybos atliekų laukus, jie padėtų išgauti ir žemos koncentracijos kobaltą ar kitus metalus. Pirminiai bandymai parodė, kad šis metodas būtų veiksmingas, o jam vykdyti nereikėtų išradinėti naujos technikos ar infrastruktūros. Juokais galima pasakyti, kad kobaltą būtų galima išgauti naudojant žemdirbių techniką.
Į atliekų laukus būtų pasodinami tokie metalus kaupiantys augalai. Atėjus laikui jie būtų nupjauti, susmulkinti ir sudeginti. Ir štai čia yra geroji viso plano dalis – jei grunte kobalto koncentracija siekia 0,1 %, tai šiuose pelenuose, kuriuos mokslininkai vadina bio-rūda, vertingo metalo koncentracija laisvai siekia 10 %. Taigi, jį išgauti yra ir lengva, ir pigu, ir ekonomiškai naudinga.
Mokslininkai teigia, kad šis metodas kalnakasybos pramonei suteiktų naują pajamų šaltinį ir padėtų tvarkytis su augančia kobalto ir kitų metalų paklausa. Mokslininkai jau įvardijo daugiau nei 100 potencialiai tinkamų augalų rūšių. Geriausia tai, kad Australija šių augalų turi nemažai, todėl būtų išvengiama invazinių rūšių pavojaus. Dabar tereikia pramonės susidomėjimo, kad būtų galima atlikti rimtesnius bandymus.
Paieška archyve
