Ar kada nors matėte skriejančią žvaigždę? Ne, kalbama ne apie mikrometeoritus, kurie nuolat krenta į Žemės atmosferą ir joje sudega palikdami ryškų pėdsaką, o apie tikras žvaigždes, kurios nuklydo nuo savo įprastų orbitų ir, skriedamos milijonų kilometrų per valandą greičiu, išlėkė į tarpgalaktinę erdvę?
Mokslininkai tokius objektus vadina hipergreitomis žvaigždėmis – tai yra pačios greičiausios mūsų galaktikoje pastebimos žvaigždės. Jos juda taip greitai, kad gravitaciškai nėra susijusios su Paukščių Taku: vietoj to, kad, kaip ir daugelis kitų žvaigždžių, suktųsi aplink galaktikos centrinę juodąją skylę, šios žvaigždės tarsi strėlė kerta Paukščių Taką ir tęsia savo tarpgalaktinę kelionę. Kai kurios jų taip ir lieka amžiais klajoti po tamsią, niūrą ir tuščią tarpgalaktinę erdvę. O kitoms gali pasisekti labiau – jos gali pataikyti tiesiai į kokios nors galaktikos širdį.
Rugsėjo 20 d. Leideno universiteto (Nyderlandai) mokslininkai žurnale „Notices of the Royal Astronomical Society“ publikavo straipsnį, kuriame aprašė 13 naujai identifikuotų hipergreitų žvaigždžių, kurių negalima susieti su jokia mūsų galaktikos dalimi – šie atskalūniški objektai, bandantys išsiveržti iš Paukščių Tako, panašu, yra įsibrovėliai iš kitų galaktikų.
„Daugelis mūsų pastebėtų hipergreitų žvaigždžių, vietoj to, kad skristų nuo galaktikos centro, panašu, artėja link jo. Gali būti, kad tai yra žvaigždės iš kitos galaktikos, pralekiančios tiesiai per Paukščių Taką“, – sakė vienas iš tyrimo bendraautorių, Leideno observatorijos mokslininkas Tomasso Marchetti.
T. Marchetti su kolegomis tokius potencialius tarpgalaktinius bėglius identifikavo peržiūrinėdami daugiau nei 7 milijonų Paukščių Tako žvaigždžių pozicijas bei judėjimo greičius. Šiuos duomenis anksčiau surinko Europos kosmoso agentūros orbitinė observatorija „Gaia“.
Ieškodami greičiausių danguje žvaigždžių mokslininkai aptiko net 20 iki šiol nežinotų objektų, kurie gali būti gravitaciškai nesusiję su mūsų galaktika. 7 iš jų, panašu, yra „hiper-bėgliai“, veikiausiai kilę iš Paukščių Tako galaktinio disko, tačiau „atitrūkę“ ir dabar judantys link tarpgalaktinės erdvės. Tuo tarpu likusios 13 žvaigždžių juda tokia trajektorija, kad jas apskritai sunku susieti su mūsų galaktikos masyviu disku. Anot mokslininkų, labiau tikėtina, kad šios žvaigždės radosi gretimose galaktikose – pavyzdžiui, Didžiajame Magelano debesyje (Paukščių Tako palydove, kuris už mūsų galaktiką yra mažesnis apie 100 kartų) – ir kažkokiu būdu buvo išsviestos link mūsų galaktikos. Abi žvaigždžių grupės priskiriamos pačių greičiausių kada nors mūsų galaktikoje pastebėtų žvaigždžių grupei – jos juda milijonų kilometrų per valandą greičiu. Palyginimui, Saulė apie galaktikos centrą sukasi 828 tūkst. km/h arba 240 km/s greičiu. Bet kaip žvaigždė apskritai gali būti išsviesta iš savo galaktikos – ir dėl ko tokiu didžiuliu greičiu lekia taip toli?
Astronomai mano, jog tai gali būti susiję su dvinarėmis žvaigždžių sistemomis (kuomet viena apie kitą sukasi dvi žvaigždės, turinčios bendrą centrinį orbitų tašką). Jeigu dėl kokios nors priežasties viena dvinarės sistemos žvaigždė išnyktų (pvz., būtų įsiurbta į juodąją skylę arba pasentų ir sprogtų kaip supernova), astronomų manymu, gravitacijos pusiausvyra būtų sutrikdyta pakankamai, kad antroji žvaigždė būtų fantastišku greičiu išsviesta iš savo orbitos. „Kaip bebūtų, tokių žvaigždžių tyrimai mums gali daugiau papasakoti apie procesu, vykstančius kaimyninėse galaktikose“, – sakė kita tyrimo bendraautorė, Elena Rossi.
Nors nuo 2017 m. astronomai mūsų galaktikoje tiesiogiai matė apie 20 hipergreitų žvaigždžių, teoriniai modeliavimai rodo, kad jų mūsų galaktikoje iš viso gali būti apie 10 000. Naujasis tyrimas pateikia žinių, kad tokiomis žvaigždėmis Paukščių Taką gali apdovanoti artimiausios galaktikos. Ir būtent šie tarpgalaktiniai pasiuntiniai gali padėti mums sužinoti daugiau apie jų gimtąsias galaktikas.
Paieška archyve
