Lietuvoje veikia netoli 100 mažųjų hidroelektrinių, kai kuriose upėse, pavyzdžiui, Virvytėje, jų net per dešimt. Steigiant hidroelektrines, privalu laikytis Lietuvos Respublikos vandens įstatyme numatytų tvenkinio naudojimo ir priežiūros taisyklių, tačiau sukontroliuoti privatininkus nėra taip paprasta. Siekiant užtikrinti kuo mažesnę neigiamą hidroelektrinių įtaką upių ekosistemoms, steigiamos vandens matavimo stotys. 
Lietuvoje veikia netoli 100 mažųjų hidroelektrinių, kai kuriose upėse, pavyzdžiui, Virvytėje, jų net per dešimt. Steigiant hidroelektrines, privalu laikytis Lietuvos Respublikos vandens įstatyme numatytų tvenkinio naudojimo ir priežiūros taisyklių, tačiau sukontroliuoti privatininkus nėra taip paprasta. Siekiant užtikrinti kuo mažesnę neigiamą hidroelektrinių įtaką upių ekosistemoms, steigiamos vandens matavimo stotys. Plačiau apie tai pasakoja Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos Hidrologinių stebėjimų skyriaus vedėjas Gediminas Sližys.
„Šiuo metu jau įvykęs konkursas, paskelbti nugalėtojai, kurie jau įrenginėja vandens matavimo stotis. Šių stočių tikslas yra aukščiau ir žemiau hidroelektrinių fiksuoti vandens lygį bei temperatūrą, o trečią parametrą – pro elektrinę pratekančio vandens kiekį – matuos atvažiuojantys hidrologijos specialistai. Pirmuoju etapu, pagal projektą „Integruotas vandens valdymas Lietuvoje (LIFE SIP Vanduo)“, iki gruodžio pabaigos, numatyta įrengti dvylika stočių prie skirtingų hidroelektrinių visoje Lietuvoje, – atskleidžia pašnekovas. – Šio projekto uždavinio tikslas yra užtikrinti, kad pro hidroelektrinę praleidžiami vandens srautai ir vandens lygiai atitiktų nustatytuosius tvenkinio naudojimo ir priežiūros taisyklėse, taip siekiant išvengti neigiamo poveikio upių vandens ekosistemoms.“
Labiausiai kenčia žuvys
Pasak G. Sližio, nauji kontrolės mechanizmai neapsunkins hidroelektrinių savininkų darbo, net gali jį palengvinti. „Privačias hidroelektrines turintys žmonės ir įmonės kartą per metus Aplinkos apsaugos departamentui turi pateikti pažymą, kiek vandens prateka pro jų hidroelektrinę su išjungtomis turbinomis. Įrengus automatines vandens matavimo stotis, jie galės realiu laiku matyti, koks vandens lygis užfiksuotas ir, jei reikia, pagal jį priderinti hidroelektrinės darbą. Toks viešas informacijos prieinamumas bus abipusiškai naudingas, o mes ir siekiame, kad būtų išlaikoma pusiausvyra tarp gamtos ir žmogaus poreikių“, – pažymi Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos atstovas.
Pašnekovas atkreipia dėmesį, kad įrengti vandens matavimo ir stebėjimo sistemas yra būtina, nes kai kuriose upėse dėl hidroelektrinių veiklos šiuo metu jau itin kenčia žuvų buveinės. „Daugelio hidroelektrinių problema – ne visos turi įsirengusios žuvitakius, todėl apribojama žuvų migracija. Dėl vandens lygio svyravimų, žuvų sudėti ikriukai gali atsidurti sausumoje arba nespėti išsivystyti iki reikiamos stadijos bei gali būti pernešti į kitą upės dalį, kur netinkamos sąlygos toliau augti. Stebimas ir neigiamas poveikis augmenijai – stovinčiame, negiliame vandenyje laikosi aukštesnė temperatūra, o tai paskatina intensyvesnius eutrofikacijos (užžėlimo) procesus. Pagrindinė problema ta, kad dalis hidroelektrinių nepraleidžia to vandens kiekio, kuris nustatytas Tvenkinių ir patvenktų ežerų naudojimo ir priežiūros taisyklėse. Noriu pabrėžti, kad minimalus praleidžiamo vandens kiekis nurodytas ne veltui, o tam, kad užtikrintų bent minimalias vandens ekosistemų gyvavimo sąlygas.“
Svarbu ir vandens lygis
G. Sližys džiaugiasi, kad be vandens matavimo stočių steigimo, kartu su projekto (LIFE SIP Vanduo) partneriais sieks įpareigoti hidroelektrinių savininkus įsirengti žuvitakius, kuriais žuvys galės migruoti. „Upių biologinei įvairovei palaikyti yra ne mažiau svarbu užtikrinti ir didesnį, nei vidutinis, vandens lygį. Kai upėje palaikomas toks lygis, tėkmė būna stipresnė, vanduo neįšyla daugiau nei 20 laipsnių, todėl neišveši augmenija ir žuvys lengviau gali migruoti. Būtent todėl naujos vandens stotelės fiksuos abu šiuos parametrus – vandens lygį ir jo temperatūrą“, – paaiškina pašnekovas.
Hidrologinių stebėjimų skyriaus vedėjas pasakoja, kad stotys bus įrengtos valstybinėje žemėje, siekiant išvengti papildomų biurokratinių ir teisinių sunkumų. „Hidrometeorologijos tarnyba turi 101 vandens matavimo stotį, todėl iš patirties žinome, kad lengviau statyti valstybinėje žemėje. Duomenis fiksuosime bent dvejus metus, nes reikalingos skirtingos hidrologinės sąlygos įvairiais metų laikais, o per tą laiką gali pasikeisti hidroelektrinės savininkai, dėl to iškiltų vandens matavimo stotelės teisėtumo klausimas, nes ankstesnio savininko leidimas netektų galios. Valstybinė žemė suteikia didesnę garantiją, kad stotelės neteks perkelti kitur“, – mintimis dalijasi G. Sližys.
Kaip veiks šios stotelės?
Vandens matavimo stotį standartiškai sudaro saulės maitinimo šaltinis, į upę ar kanalą išvesti vandens lygio ir temperatūros jutikliai, kryptinė antena ir metalinė konstrukcija, kurioje įmontuotas kaupiklis duomenims kaupti bei siųsti. „Ši stotis duomenis kaups visus metus. Tris kartus per mėnesį mūsų hidrologijos specialistai atvažiuos apžiūrėti kiekvieną objektą, kad būtų užtikrinta ir palaikoma duomenų kokybė bei kontrolė. Stotelės autonomiškai abu minėtus parametrus matuos kas valandą, taigi per parą gausime 24 vandens lygio ir temperatūros reikšmes. Kuo daugiau kartų matuojama, tuo ilgesnė skaičių eilutė ir tikslesnis aritmetinis vidurkis, nusakantis tiek temperatūros, tiek vandens lygio svyravimus, – pabrėžia pašnekovas. – Hidroelektrinių savininkai ir dabar įpareigoti kas valandą fiksuoti vandens lygius, bet pasitaiko, kad duomenys klastojami ar neteikiami nustatytu dažnumu. Siekdami pagaminti daugiau elektros energijos, kai kurie hidroelektrinių savininkai nepalaiko reikiamo vandens lygio hidroelektrinės tvenkinyje ar žemiau elektrinės. Automatinės matavimo stotys padės išvengti netikslių duomenų. Turėdami patikimą informaciją, galėsime tinkamai sureaguoti ir imtis priemonių, padėsiančių užtikrinti vandens ekosistemų gyvavimą.“
Tikisi hidroelektrinių savininkų bendradarbiavimo
G. Sližys pasakoja, kad kai kurie hidroelektrinių savininkai nusiteikę palankiai – sutinka pašalinti pažeidimus, kurie nustatomi planinių ir neplaninių patikrinimų su Gyvosios gamtos skyriaus inspektoriais metu. „Bartkuškio hidroelektrinėje 2024 m. rudenį buvo nustatytas per mažas vandens lygis. Įprastai tokiu atveju skiriamas įspėjimas arba fiksuojamas administracinis nusižengimas, bet hidroelektrinės savininkas pasiūlė pats pareguliuoti turbinos menteles: pakėlus jas keliais centimetrais, buvo pakeltas ir vandens lygis, užtikrinant nustatytųjų taisyklių laikymąsi. Žinoma, tai įmanoma ne visais atvejais, nes kai kuriose hidroelektrinėse sukasi senos turbinos, kurias galima tik įjungti arba išjungti, – pastebi ekspertas. – Sprendimas, kur statyti automatines vandens matavimo stotis, buvo priimtas neatsitiktinai. Nors pirmuoju projekto įgyvendinimo etapu aprėpsime tik 10 proc. Lietuvoje veikiančių hidroelektrinių, tačiau pasirinkome dešimt problematiškiausių taškų įvairiose Lietuvos vietose. Apie jas nuolat sulaukiame informacijos iš žmonių, kurie pastebi drastiškai nukritusį vandens lygį arba Vilnelės atveju – visišką vandens nebuvimą nakties metu. Sudėtinga situacija ir Virvytės upėje, kurioje veikia net keliolika hidroelektrinių. Džiugu, kad žmonės nelieka abejingi ir praneša apie galimą žalą gamtai.“
Pagrindinis siekis – ekosistemų apsauga
Remiantis automatinių vandens matavimo stočių duomenimis, bus tiriama hidroelektrinių darbo įtaka upių hidrologiniam režimui ir vandens kiekio perskirstymui laiko atžvilgiu. Pagal šiuos rodiklius Lietuvos energetikos instituto kolegos kurs metodiką, leisiančią optimizuoti hidroelektrinių darbą, kad per parą vyktų kuo mažesni vandens lygio svyravimai ir būtų sumažintas neigiamas poveikis vandens ekosistemoms.
„Kuo mažesnis vandens lygio pokytis – tuo mažesnis poveikis gamtai. Nesiekiame apriboti ar sustabdyti hidroelektrinių veiklos, tiesiog ieškome optimalaus būdo palaikyti balansą, kaip tinkamai jas eksploatuoti, kad nebūtų kenkiama upių ekosistemoms. Prie šio projekto prisideda Aplinkos apsaugos departamento Gyvosios gamtos skyriaus specialistai, Lietuvos energetikos institutas, Gamtos tyrimų centras ir Gamtos paveldo fondas. Kiekvieno projekto (LIFE SIP Vanduo) partnerio indėlis skirtingas bei vykstantis vis kitu projekto įgyvendinimo etapu, bet visus vienija bendras siekis – surinktus duomenis panaudoti upių ekosistemoms išsaugoti“, – pažymi G. Sližys.
