Įsivaizduokite nedidelį, iš pažiūros niekuo neišsiskiriantį droną, skrendantį virš fronto linijos. Iš pradžių jis gabena amuniciją ar pirmosios pagalbos rinkinius, bet vos tik horizonte pasirodo priešo grėsmė – akimirksniu transformuojasi į precizišką, smogiamąją jėgą. Toks scenarijus yra ne filmo siužetas, o realus projektas, kurį įgyvendina JAV bendrovė „Survice Engineering“ kartu su Pentagonu.
Įsivaizduokite nedidelį, iš pažiūros niekuo neišsiskiriantį droną, skrendantį virš fronto linijos. Iš pradžių jis gabena amuniciją ar pirmosios pagalbos rinkinius, bet vos tik horizonte pasirodo priešo grėsmė – akimirksniu transformuojasi į precizišką, smogiamąją jėgą.
Toks scenarijus yra ne filmo siužetas, o realus projektas, kurį įgyvendina JAV bendrovė „Survice Engineering“ kartu su Pentagonu. Tai yra konkretus žingsnis link naujos eros – karo, kuriame pagrindinį vaidmenį atlieka nebe tankai ar naikintuvai, o dirbtiniu intelektu valdomi autonominiai dronai.
Vykstant plataus masto karui Ukrainoje, vis daugiau šalių ėmė ieškoti efektyvesnių, greitesnių ir pigesnių kovos būdų. Vienas iš jų – bepiločių sistemų naudojimas. Vos per porą metų dronai iš stebėjimo priemonių virto svarbiausiu mūšio lauko elementu.
O kai jų panaudojimą pradeda rimtai vystyti tokios jėgos kaip JAV kariuomenė, tampa aišku, kad pokyčiai negrįžtami.
Būtent tai įrodė neseniai Merilando valstijoje atliktas eksperimentas, iš logistikos drono „TRV-150“ buvo paleista APKWS raketa. Tai buvo pirmas pasaulyje atvejis, kai kovinis šūvis atliktas iš tokios nedidelės, autonominės platformos.
Iš logistikos drono – į taiklų kovinį įrenginį
„TRV-150“ yra keturiais sraigtais varomas dronas, galintis pakelti iki 330 kilogramų ir nuskristi apie 35 kilometrus. Iš esmės jis sukurtas kaip krovinių pristatymo priemonė – greita, tiksli ir nepastebima.
Tačiau dabar šiai platformai buvo pritaikyta APKWS raketų sistema. APKWS – tai ne naujas ginklas, bet modernizuota klasikinės „Hydra 70“ raketos versija, kurią inžinieriai papildė lazeriniu taikymu. Ji sveria vos 15 kilogramų, o pataikymo tikslumas – mažesnis nei vienas metras.
Ji buvo naudojama karinėse operacijose Irake ir Afganistane ir pasiteisino kaip pigi, bet labai efektyvi smogiamoji priemonė.
Per bandymus „TRV-150“ pats pakilo, išlaikė stabilumą ore, nusitaikė į nustatytą taikinį ir sėkmingai paleido raketą. Ji pataikė tiesiai į simuliuotą objektą, o visa tai įvyko be tiesioginio žmogaus valdymo.
Maži dronai – didelės permainos
Šis projektas laikomas vienu svarbiausių bepiločių technologijų plėtros žingsnių. Kodėl? Nes jis parodė, kad net maži, lengvai valdomi dronai gali tapti itin pavojinga jėga.
Anksčiau tokio lygio precizika buvo siejama tik su brangiais orlaiviais, pilotuojamais kariais ar valdomais iš didžiulių valdymo centrų. Dabar viskas gali vykti tyliai, greitai ir su minimaliomis sąnaudomis.
Pasak „Defense One“, tai preciziškos ginkluotės demokratizacija. Smulkios karinės grupės, mažesnės šalys ar net tam tikros savanorių organizacijos ateityje gali turėti galingas smogiamąsias galimybes be brangių tankų ar reaktyvinių sistemų.
Gynybos strategai jau kalba apie naują logistikos modelį: dronas atskraidina ginklus, atsargas, o jei prireikia ir pats apsigina.
Reakcija į kamikadzės tipo dronus
Šis modelis taip pat yra atsakas į vis dažniau naudojamus priešo bepilocius dronus, tokius kaip Irano „Shahed-136“, kuriuos naudoja Rusija. Dronai, kurie gali skristi toli ir smogti taikliai, tapo rimta grėsme tiek fronto linijose, tiek civiliniuose objektuose.
„TRV-150“ su APKWS – tai būdas efektyviai neutralizuoti tokius pavojus. Tai ne tik smūgio jėga, bet ir greita, beveik nematoma reakcija. O svarbiausia, kad viskas įgyvendinama ne tankų kolonomis, bet nedidelėmis, autonominėmis platformomis.
Kas laukia toliau?
Panašu, kad „TRV-150“ ir jo raketinis modulis yra tik pradžia. Pentagonas jau planuoja kurti tokio tipo sistemų tinklus, kur keliolika ar keliasdešimt dronų galėtų veikti sinchroniškai, dalytis informacija ir rengti bendras atakas.
Dirbtinis intelektas ir savarankiško valdymo algoritmai leis jiems ne tik reaguoti, bet ir prognozuoti priešo veiksmus. Toks požiūris keičia visą karo mąstymą – tai nebe didelių armijų, o išmanių sistemų konfliktai. Ir kai logistika ir puolimas susilieja viename įrenginyje, tampa aišku, jog ateitis jau atėjo.
