Nuomonė. Ar verta valstybės įstaigoms pereiti prie atviro kodo?

Siūlymai, ypač sunkmečiu, kaip sumažinti valstybės ar savivaldybių biudžeto išlaidas yra sveikintini. Tačiau ar visuomet iš pirmo žvilgsnio sprendimai, galintys padėti sumažinti išlaidas, yra teisingi ir neturės neigiamų pasekmių. Tokių abejonių kyla pasirodžius raginimams valstybės įstaigoms pereiti prie atvirojo kodo programinės įrangos ir taip nuo kitų metų apie 70 proc. sumažinti valstybės ir savivaldybių biudžeto išlaidas programinei įrangai.

Pirmiausia, perėjimas prie kitos programinės įrangos reikalauja didelių pradinių investicijų ir daug žmogiškųjų išteklių. Kasmet valstybė investavo į informacinių technologijų (IT) infrastruktūrą, paremtą pripažintų gamintojų sprendimais. Per tą laiką buvo paruošti geri IT specialistai, gebantys kvalifikuotai prižiūrėti šią infrastruktūrą. Be to, lėšos buvo skiriamos taikomųjų sistemų sukūrimui, kurios neveiktų atvirojo kodo pagrindu, o jų pritaikymas pareikalautų papildomų investicijų.

Arūnas Žalnierius, IT bendrovės „Blue Bridge“ Infrastruktūros valdymo sprendimų skyriaus vadovas

Tad, ar ne keista, kad po didžiulių investicijų į uždaro kodo infrastruktūrą valstybės įstaigoms siūloma pereiti prie atviro kodo. Kyla klausimas – ar tik netaptų tokio pasiūlymo įgyvendinimas, siekiant sutaupyti mokesčių mokėtojų pinigus, dar didesnėmis išlaidomis?

Atvirojo kodo programinės įrangos licencijos kainuoja mažiau arba yra nemokamos, tačiau retai įvertinamos papildomos išlaidos, tokios kaip apmokymai, priežiūra ir duomenų perkėlimas. Užtrunka ir vartotojų prisitaikymas prie naujos programinės įrangos, o tuo metu jiems dirbti produktyviai dažniausiai yra sudėtinga. Naudojant atvirojo kodo programas kyla nesklandumų ir dėl įvairių duomenų formatų suderinamumo.

Programinės įrangos gamintojai siūlo įvairius licencijavimo modelius, kurie padeda taupyti lėšas. Vienas iš efektyviausių licencijavimo modelių – licencijų nuoma. Nuomojantis licencijas nereikia mokėti už tas licencijas, kurių reikėjo dar vakar, o šiandien jos nebereikalingos. Sunkmečiu, kai organizacijose keičiasi darbo vietų skaičius, tai ypač aktualu. Norint sutaupyti, kartais užtektų pasirinkti efektyvesnį licencijavimo modelį ir pilnai išnaudoti esamus privalumus.

Pasaulyje tikrai galima atrasti ne vieną programinės įrangos keitimo atvejį. Kaip vieną dažniausiai minimų perėjimo prie atvirojo kodo programinės įrangos naudojimo pavyzdžių, verta prisiminti Miuncheno miesto tarybą, turinčią 14 000 darbo vietų, pradėjusią projektą dar 2003 metais. Kol kas neteko matyti pranešimų apie projekto pabaigą, o įvairūs šaltiniai nurodo skirtingas investicijas, pažangą bei numatomas pabaigos datas, iš kurių vėliausia yra 2012 metai. Verta paminėti ir šveicarų oro linijas, kurios atsisakė atvirojo kodo infrastruktūros ir tokiu būdu per metus sutaupo 600 tūkst. JAV dolerių.

Esant dabartinei ekonominei situacijai Lietuvoje, siūlymas pereiti prie kitos programinės įrangos gali kainuoti daugiau, nei ir toliau dirbti su turimomis priemonėmis. Klausimas ar valdžios įstaigoms dabar perėjus prie atvirojo kodo sistemų pasijustų bent kažkoks išlaidų sumažinimo efektas. Drįsčiau tuo suabejoti.