Elektros energijos kaupikliai – šiuo metu vienas iš daugiausiai diskusijų ir klausimų keliančių aspektų energetikos sektoriuje. Ne todėl, kad tai būtų visiškai nauja ir dar negirdėta technologija, bet todėl, kad vis dar kyla daug neaiškumų: ką su kaupikliais daryti, kam jie realiai skirti ir kodėl jų reikia? Nemažai verslų juos jau įsigijo, tačiau nežino, kaip iš jų gauti didesnę naudą, o kiti verslai dar tik planuoja investicijas ir bando suprasti, ar kaupiklis apskritai atsipirks.
Asociatyvi „Pixabay“ nuotr.
Nauda ir atsipirkimas siejamas su kaupiklio valdymu
Pasak bendrovės „Inion Software“ vadovo dr. Šarūno Stanaičio, kaupiklių naudą ir reikalingumą verta nagrinėti dviem atskirais pjūviais.
Pirmasis kaupiklių tipas – tie, kurie prijungiami prie elektros tinklo ir teikia balansavimo paslaugas. Jų paskirtis paprasta: kadangi šalyje sparčiai auga saulės ir vėjo elektrinių kiekis, elektros tinklui ima trūkti stabilumo, tad kaupikliai reikalingi šią balansavimo problemą išspręsti – sugerti perteklinę energiją ir grąžinti galią tada, kai jos trūksta.
Verslui tokie kaupikliai gali tapti investiciniu produktu, nes prijungus juos prie tinklo galima gauti pajamas už balansavimo paslaugų teikimą. Tokiu atveju kaupiklis perduodamas balansuotojui, kuris valdo jį taip, kad kuo daugiau uždirbtų iš rinkoje mokamų tarifų už budėjimą, įkrovimą ar iškrovimą. Tačiau svarbu suprasti, kad tuomet kaupiklis dirba sistemai, o ne jūsų įmonei – jo veikimo grafikus nustato rinkos operatoriai, todėl įmonė pati jo nebekontroliuoja ir negali naudoti savo poreikiams.
Antrasis tipas – kaupikliai, kuriuos įmonės ar namų ūkiai įsirengia sau. Čia galimų naudos scenarijų tikrai daug. Kaupiklis gali sumažinti elektros sąnaudas, nes leidžia kaupti energiją tada, kai ji pigesnė ar kai gaminama saulės elektrinės, ir naudoti ją piko metu, kai elektra brangesnė. Taip pat jis gali veikti kaip atsarginis maitinimo šaltinis dingus elektrai arba išspręsti situacijas, kai, pavyzdžiui, ESO negali suteikti reikiamos galios, tačiau ta galia realiai reikalinga tik kelioms minutėms per dieną. Tokiu atveju kaupiklis leidžia išvengti brangios pastotės rekonstrukcijos ar naujų kabelių tiesimo.
„Vis tik, bene svarbiausias klausimas visiems verslams įsigyjantiems kaupiklį – ar jis atsipirks ir kada tai bus? O čia visa nauda priklauso nuo to, kaip kaupiklis valdomas.
Jei kaupiklis veikia pagal paprasčiausią, buitiniuose hibridiniuose inverteriuose įprastą logiką – kai yra perteklinės saulės energijos, jis kraunasi, o kai elektros reikia daugiau – išsikrauna, tuomet atsipirkimas gali siekti net apie 30 metų. Iš esmės kaupiklis elektros sunaudos daugiau, nei sutaupys ar uždirbs“, – sako Š. Stanaitis.
Ekspertas papildo, kad kitas atsiperkamumo scenarijus – vadinamasis baterijos arbitražas. Tokiu atveju baterija dirba pagal elektros biržos kainų svyravimus: įsikrauna, kai elektra pigiausia, o sukauptą energiją leidžia naudoti ar parduoti tada, kai kaina pakyla. Šiuo atveju atsipirkimas gali siekti apie 20 metų. Tad kaupiklis vėlgi dažniau pats suvartos daugiau elektros, negu uždirbs.
Iš esmės situacija pasikeičia tik tuomet, kai kaupiklis valdomas kombinuotai: naudojant specializuotą programinę įrangą – išmaniąją energijos valdymo sistemą, kuri prognozuoja vartojimą, biržos kainas ir saulės ar vėjo elektrinių energijos gamybą bei parenka optimalų įkrovimo ir energijos pardavimo scenarijų. Tada tas pats kaupiklis, toje pačioje vietoje, gali turėti kelis kartus geresnį rezultatą: atsipirkimas sumažėja iki maždaug penkerių metų, o jį naudojantys gauna gerokai didesnę grąžą.
Trumpai tariant, norint efektyvumo, būtina atkreipti dėmesį ir sekti situaciją, kokiais algoritmais dirba ir ką veikia kaupiklis prijungtas prie tinklo.
Nuo kibernetinio saugumo iki celių disbalanso
Kaip teigia Š. Stanaitis, jam ne kartą teko matyti situaciją, kai verslas nusiperka kaupiklį, jis pastatomas, viskas lyg ir veikia, tačiau ESO jo neprijungia prie tinklo, nes trūksta vienos iš reikalaujamų funkcijų. Dažniausiai taip nutinka todėl, kad rinkoje daug gamintojų, kurie labai nori parduoti savo įrangą Europoje, bet jų įranga netenkina ES reikalavimų, taikomų kaupikliams.
„Renkantis kaupiklį, gamintojui visada būtinai užduokite du klausimus. Pirma – ar jis turi „Modbus“ registrų sąrašą (tai standartinis ryšio protokolas, leidžiantis valdymo sistemai matyti kaupiklio duomenis ir jį valdyti), nes be jo kaupiklio valdyti tiesiog neįmanoma. Antra – ar gamintojas gali pateikti užpildytą ESO reikalavimų lentelę, kurioje nurodoma, kaip kaupiklis turi dirbti prijungtas prie tinklo.
Renkantis kaupiklį, ar jį jau įsigijus, svarbu žinoti, kad kai kurios funkcijos ir įranga jau yra pardavinėjama, nors realiai dar neveikia. Pasitaiko, kad funkcija parduodama kaip „labai efektyvus sprendimas“, tačiau diegiant paaiškėja, jog nei pirkėjas, nei gamintojas tiksliai nežino, kaip ji turėtų veikti. Todėl prieš perkant būtina įsitikinti, kad įrenginys tikrai yra tinkamas, funkcijos veikiančios ir jis bus priduodamas. Kitaip galite likti su brangia įranga, kuri neduos jokios naudos.
Kitas svarbus aspektas ruošiantis įrengti kaupiklį – kibernetinis saugumas. Šiuo metu jį reglamentuoja Energetikos įstatymo pakeitimai, pernai liepą patvirtinę, kad visos saulės ir vėjo elektrinės ir kaupikliai nuo 100 kW privalo būti saugūs. Reikalavimai taikomi visiems tokiems naujiems projektams, o jau veikiančioms elektrinėms ir kaupikliams, privaloma įsidiegti saugumo priemones iki kitų metų gegužės 1 d. Įstatymas numato kelis pagrindinius techninius punktus. Pirmiausia turi būti įdiegtos ugniasienės, o komunikacijai negalima naudoti neapsaugotų radijo ryšio technologijų. Ugniasienės turi turėti antivirusinę apsaugą ir paketų tikrinimo funkcijas (IDS/IPS). Taip pat privaloma atlikti kibernetinio saugumo auditą, ir kas dvejus metus jį kartoti – tai nėra vienkartinė procedūra. Be to, draudžiama naudoti monitoringo sistemas iš nedraugiškų šalių, todėl kiniškų inverterių ar kaupiklių stebėsenos platformos bus blokuojamos“, – tvirtina „Inion Software“ vadovas.
Dar vienas svarbus aspektas ruošiantis įsigyti kaupiklį, kurį būtina žinoti – celių disbalansas, atsirandantis kaupikliui ilgiau dirbant. Tuomet kaupiklis pradeda netiksliai rodyti talpą: pavyzdžiui, krauni iki 70 procentų, o rodo 100; arba iškraunant sumažėja iki 30 procentų ir staiga rodo nulį. Tai reiškia, kad reali talpa sumažėjusi, algoritmai nebeveikia teisingai, o kaupiklis uždirba mažiau. Tad prieš įsigyjant kaupiklį, būtina įsidėmėti: intensyviai dirbantiems kaupikliams balansavimą reikėtų atlikti praktiškai kas mėnesį.
Labai svarbi ir temperatūra. Jei kaupikliai laikomi nešildomame angare kur, pavyzdžiui, atšąla iki 10 laipsnių, ličio celės nebegali krautis normaliu greičiu – tai nesaugu. Žemiau nulio dirbti joms apskritai negalima. Todėl prieš perkant kaupiklius, būtina pasiruošti: kaupikliai turi būti šildomi, nuolat laikomi apie 20 laipsnių siekiančioje temperatūroje.
„Apibendrinant, prieš įsigyjant kaupiklį, būtina žinoti, kad jo įsigijimas automatiškai naudos niekada neatneš. Reikalinga tinkama įranga, atitinkanti ESO ir kibernetinio saugumo reikalavimus, tinkami techniniai sprendimai, o svarbiausia – profesionalus valdymas. Tik tuomet kaupiklis stabilizuos vartojimą, sumažins sąnaudas bei generuos realią finansinę grąžą“, – sako vadovas Š. Stanaitis.
Paieška archyve
