174,4 mln. € (602,2 mln. Lt) su tokia suma iš ES finansavimo ir valstybės biudžeto Lietuvoje atgimsta Jaunimo garantijų iniciatyva. Žvelgiant iš šalies, nuostabi programa skirta padėti jaunimui susirasti darbą arba grįžti į švietimo sistemą. Viskas būtų šaunu ir paprastai, jei ši iniciatyva nekeltų papildomų klausimų apie Valstybės požiūrį į jaunimo žmogaus problemas ir jų sprendimo sistemas. Be to norėtųsi aiškesnio siektinų rezultatų apibrėžimo.
Didžioji dalis visų Jaunimo garantijos programoje numatytų veiklų skirta „nemotyvuotų, nesimokančių ir nedirbančių“ (kitaip tariant – NEET (angl. Not in Education, Employment, or Training) jaunuolių skatinimui, motyvavimui, perkvalifikavimui ir galybei kitokių priemonių, kurios jauniems žmonėms turėtų padėti sėkmingai įsilieti į darbo rinką. Matyt pirmiausia reikėtų įvertini, kurios veiklos tai daro efektyviau, kurios nėra tokios efektyvios, vis dėlto šiai dienai į problemos sprendimo priemones žvelgiama paprasčiau – kuo daugiau pinigų priemonei skirta, tuo ji efektyvesnė.
Šioje priemonių ir veiklų virtinėje kyla vienas klausimas, kokio rezultato tikimasi pasiekti? Ir čia susiduriame su problema, kai matome, jog daugiau nei 90 proc. visų veiklų skirta problemos sprendimui duotuoju momentu, nesusimąstant apie jos atsiradimo priežastis. Kitaip tariant, iki 2020 yra pinigų, tad galime dirbti su NEETs‘ais, o atėjus naujai kartai vėl prašysime pinigų. Jaunimo garantijų iniciatyvos siekiniuose pasigendama tikslo, jog sukurtos priemonės ir sukonstruotos schemos suveiktų taip, jog po 5 metų NEETs‘ų Lietuvoje būtų tarkim 50 proc. mažiau. Klestint tokiam vienpusiškam ir netoliaregiškam tikslui – dirbti tik su dabartimi ir dabarties problemomis, negalvojant apie ateitį – pasigendama brandesnio valstybės planavimo ir požiūrio numatant aiškias ateities perspektyvas.
Žmonės sako, kad Jaunimo garantija skirta „gaisrams gesinti“. Sutinkime, dirbti su dabartine situacija irgi reikia, netgi būtina. Tačiau lygiagrečiai būtina išsiaiškinti kodėl kyla vadinamieji „gaisrai“. Kas yra tas katalizatorius, paskatinantis jaunuolį mesti švietimo sistemą, ar ko trūksta, kad aukštosios mokyklos absolventas lengviau rastų darbą ir net trumpam laikotarpiui nepapultu į NEETs‘ų statistiką. Tik taip ateityje sumažinsim šios problemos mastą, tik taip užtikrinsime efektyvesnį perėjimą iš švietimo sistemos į darbo rinką, tik taip sumažinsime „gaisrų“, vėliau gesinamų pinigais, skaičių. Tačiau tam būtina sudaryti didesnes galimybes Jaunimo garantijomis pasinaudoti moksleiviams ir studentams, kurie yra ir motyvuoti, ir besimokantys, tačiau galbūt ieškantys pagalbos karjeros planavimo srityje, ar turintys socialinių sunkumų. Iš tiesų gaila, galbūt šiek tiek net keista, jog valstybės politiką jaunimo atžvilgiu galima apibrėžti kaip politiką, kuri deda visas išgales, kad padėtų nei švietimo sistemoje, nei darbo rinkoje neaktyviems žmonėms, o štai motyvuotiems ir tikslų siekiantiems jaunuoliams tenka griebtis šiaudo, o ir tas retai kada valstybės laikomas.
Siekiant pagerinti Jaunimo nedarbo ir NEETs‘ų statistiką ilgalaikėje perspektyvoje, būtini siekiai didesni nei vienas ES finansavimo ciklas. Būtinos priemonės, kurios ne tik „gesintų gaisrą“, tačiau ir mažintų jo pavojų. Reikia sukurti platesnes galimybes moksleiviams ir studentams naudotis Lietuvos darbo biržos sukurtomis priemonėmis ir darbo paieškos kanalais, bei karjeros konsultavimo paslaugomis.
Būtina mažinti finansine naštą, kurią studentai patiria atlikdami studijų programose numatytas praktikas. Tai sudarytų galimybę studentams rinktis praktiką ne pagal tai kokios jo finansinės galimybės, tarkime gyventi Vilniuje, o pagal tai, kokią praktikos vietą jis mato tinkamiausią savo karjerai. Sutikime, motyvuotas studentas, kokybiškoje praktikos vietoje, turi kur kas didesnes galimybes praktiką vėliau paversti darbo vieta, nei studentas pasirinkęs praktikos vieta, pagal tai kur išgali pragyventi.
Jau dabar egzistuoja puikių pavyzdžiu, kuomet su savivaldybės, universitetų ir jose veikiančių studentų organizacijų pagalba, 10–12 klasių moksleiviams sudaroma galimybė savaitei atvykti į universitetą, jame pabūti kartu su studentais, eiti į paskaitas, užsiimti kitomis veiklomis ir pan. Taip sudaroma galimybė rinktis aukštąją mokyklą ne iš lankstinuko ar karjeros darbuotojo pasakojimo ir subjektyvios nuomonės, o atsižvelgiant į realią patirtį. Tokia galimybės dėl savanoriškai dirbančių studentų organizacijų 100 moksleivių kainuoja apie 6000 Lt savaitei. Lyginant su pinigų suma numatyta „gaisrų gesinimo iniciatyvai“, tai tik lašas jūroje. Tad galbūt laikas nustoti būti „ugniagesių“ valstybe ir susitelkti į problemų priežasčių šalinimą, o ne pasekmių glaistymą?
