Saturno palydovas Enceladas yra aktyvus pasaulis su sūriu popaviršiniu vandenynu, iš kurio arti pietų ašigalio veržiasi geizeriai. Skysto vandens, šilumos ir tinkamų cheminių medžiagų (tokių kaip fosforas ir įvairūs angliavandeniliai) buvimas reiškia, kad vandenyne gali susiformuoti gyvybė. Tačiau tam reikia, kad vandenynas būtų stabilus, kitaip tariant, energijos nuostoliai ir šildymas turi būti subalansuoti. Pagrindinis šilumos šaltinis yra potvyninis kaitinimas: Saturno gravitacija tempia ir spaudžia mėnulį, kai jis skrieja ne idealiai apskrita orbita, ir kaitina jo gelmes. Bet ar gaunama energija atitinka prarandamą, iki šiol nebuvo aišku. Iš esmės problema buvo ta, kad kol kas tiesiogiai šilumos nuostoliai iš Encelado buvo išmatuoti tik pietų ašigalyje.
Asociatyvi „Pixabay“ nuotr.
Dabar mokslininkai pateikė pirmuosius šilumos srauto Encelado šiaurės ašigalyje matavimų rezultatus. Naudodami NASA „Cassini“ zondo duomenis, tyrėjai palygino šiaurės poliarinio regiono stebėjimus gilios žiemos metu 2005-aisiais ir prasidedant vasarai, 2015-aisiais. Modeliuodami tikėtinas paviršiaus temperatūras poliarinę naktį ir lygindami jas su infraraudonojo „Cassini“ CIRS instrumento duomenimis, komanda nustatė, kad paviršius šiaurės ašigalyje buvo maždaug septyniais laipsniais šiltesnis nei prognozuota.
Prognozė paremta modeliu, kuriame Enceladas yra inertiškas kūnas iš ledo ir uolienų, be skysto vandens. Temperatūrų neatitikimą gali paaiškinti šilumos srautas iš gilaus vandenyno, siekiantis 46 milivatus į kvadratinį metrą. Tai gali skambėti kaip labai nedidelis kiekis, bet, pavyzdžiui, Žemės žemyninė pluta gelmių šilumos atiduoda vos pusantro karto daugiau. Per visą Encelado paviršių šilumos srautas siekia apie 35 gigavatus. Pridėjus anksčiau įvertintą šilumos srautą iš pietų ašigalio, bendra palydovo šiluminės spinduliuotės galia pakyla iki 54 gigavatų. Šis skaičius puikiai atitinka tikėtiną šildymo spartą, kuriamą potvyninių jėgų. Toks balansas tarp kaitinimo ir šilumos nuostolių leidžia daryti išvadą, kad Encelado vandenynas galėjo egzistuoti geologiškai ilgą laiką – milijardus metų. Tokia stabili aplinka galėtų būti tinkama gyvybei formuotis.
Dar vienas gretutinis tyrimo rezultatas – tikėtinas ledo plutos storis šiaurės ašigalyje yra apie 20-23 km, kiek mažiau, nei vidutiniškai palydove (25-28 km). Šie duomenys bus aktualūs planuojant misijas į Encelado paviršių.
Paieška archyve
