Saulė kartais paleidžia žybsnius – energingų, daugiausiai ultravioletinių spindulių pliūpsnius. Mažesnės, žvaigždės, kaip taisyklė, linkusios žybsėti dažniau ir gausiau. Praeitą savaitę paskelbta išsamiausia vienos tokios žvaigždės – kaimyninės Kentauro Proksimos – žybsnių analizė, rodanti, kad jie dar dažnesni, nei manėme.
Stebėjimai atlikti ALMA teleskopų masyvu, milimetrinių bangų ruože. Nors ne tokie energingi, kaip regimųjų ar ultravioletinių spindulių, šiame ruože vykstantys žybsniai gali atskleisti daug informacijos apie bendrą žybsnių dažnį. Be to, ALMA yra labai jautrus teleskopas, todėl gali aptikti net ir palyginus blausius žybsnius. Tai šiame tyrime ir padaryta – išnagrinėję 50 valandų bendros trukmės duomenis, astronomai aptiko net 463 žybsnius, kurie truko 3-16 sekundžių. Mažiausi žybsniai tik nežymiai viršijo vidutinį žvaigždės šviesį, tuo tarpu energingiausių metu žvaigždė paryškėdavo net tūkstantį kartų. Įdomu, kad šių žybsnių energijos pasiskirstymas seka beveik kubinę laipsninę funkciją, t.y. dvigubai energingesni žybsniai įvyksta kone aštuonis kartus rečiau.
Iš regimųjų, ultravioletinių ir rentgeno spindulių stebėjimų buvo sprendžiama, kad funkcija yra maždaug kvadratinė – dvigubai energingesni žybsniai nutinka keturis kartus rečiau. Gali būti, kad ankstesni stebėjimai tiesiog nepajėgė aptikti didelės dalies blausių žybsnių. Jei taip yra iš tiesų, šie mažieji žybsniai greičiausiai bendrai išskiria daug daugiau energijos į tarpplanetinę erdvę Kentauro Proksimos sistemoje, nei manėme iki šiol. Tai reiškia, kad planetos šioje sistemoje irgi sugeria daug daugiau energijos, tad nežinia, ar pajėgia išlaikyti savo atmosferą ir bet kokias gyvybei tinkamas sąlygas.
Tyrimo rezultatai publikuojami „The Astrophysical Journal“.
Paieška archyve
